Nuo karo pabėgus gyventi gali tekti po tiltu
Šiuo kampu mes, lietuviai, panašūs. Iki vasario 24-osios buvome pasirengę vieni kitiems akis iškabinti dėl, šiandien atrodo, menkniekių. Paskui surėmėme pečius, kad padėtume Ukrainos nepriklausomybę ginantiems ir nuo karo bėgantiems žmonėms. Ir patys save nustebinome – kaip galime būti tokie stiprūs, tokie vieningi. Ir pinigus aukojome milijonais, nors dar visai neseniai viskas atrodė per brangu.
Bėda, kad karas nesibaigia nei kai labai to norime, nei kai labai dėl to meldžiamės. Aplinkoje nesiorientuojančių, savęs kritiškai negebančių įvertinti, žmoniškumo nesuvokiančių karo nusikaltėlių veiksmai yra sunkiausiai prognozuojamas dalykas pasaulyje.
Tad mėnesį trukusi mūsų vienybės ir gerumo akcija po truputį vožiasi į realybę, nes jei gerumas gali nebūti baigtinis – materialūs dalykai yra. Todėl svarbu veikti racionaliai. Kovo pradžioje atrodė išdidu, kad „Stiprūs kartu“ turi tiek pasiūlymų apgyvendinti nuo karo Ukrainoje bėgančius žmones, kovo pabaigoje suprantame, kad reikia planuoti, kas toliau. Kai kurie ekspertai skaičiuoja, kad Rusijos pradėtas karas gali iš savo namų išvaryti apie 7 mln. žmonių, o tai būtų didžiausia humanitarinė krizė Europoje nuo 1990 m.
Kovo pradžioje Lietuva buvo pasirengusi priimti 10.000 ukrainiečių, šiandien jų mūsų šalyje jau kone keturiskart daugiau. Ne visiems reikia duoti, daliai jų užtenka padėti. Tačiau faktas, kad kol kas pabėgėlių prieglobstis laikinas, o brokeriai jau dabar sutrikę, neberanda nuomai būstų, plėtotojai – su tuščiais butų portfeliais. O kur dar tie tūkstančiai IT specialistų iš Rusijos ir Baltarusijos, kuriuos pažadėjo ekonomikos ir inovacijų ministrė.
Prisukę šildymą ir patogiai įsitaisę savo svetainėje kasdien neprisimename namų svarbos. Saugi ir orumą leidžianti išlaikyti aplinka suteikia pasitikėjimo savimi, padeda pamiršti negandas ir atsitiesti po sunkios dienos. Turėdami maksimaliai šiomis aplinkybėmis komfortišką būstą ukrainiečiai galės greičiau atsigauti ir tapti bent laikina mūsų visuomenės dalimi. Nepamirškime, kad dalis jų paprasčiausiai nebeturi namų, į kuriuos galėtų grįžti.
Norvegija nusprendė daryti išimtis statybos reglamentuose, kad kuo greičiau būtų galima įrengti laikiną būstą pabėgėliams. Panašių veiksmų ėmėsi ir Vokietija, nurodžiusi regionams sudaryti sąlygas įrengti laikinas vietas gyvenimui. Visi šie sprendimai užsienyje įvyko vėliausiai iki kovo vidurio.
Tuo metu mūsuose laukiama nurodymų, laukiama iniciatyvos. VŽ nuomone, gana biurokratijos. Gana trypčioti, bijoti priimti sprendimus, nepasitikėti verslu. Ne visi verslininkai tokie kaip Kauno meras. Priešingai – turime šimtus verslo iniciatyvų – nuo pagalbos vežimo, vaikų apgyvendinimo iki darbo pasiūlymų. Visi pasiruošę padėti – trūksta tik lyderio, nurodančio kryptį. Surėmus pečius galima greitai rasti objektų, kuriuos rekonstravus, suremontavus, jei reikės, ir naujai pastačius laikinam gyvenimui tinkamus būstus išspręstume ilgesnio nei 3 mėnesio gyvenimo klausimą, kuris kasdien darys vis didesnį spaudimą.
Planuoti, prognozuoti, greitai pirkti, lanksčiai tartis, leisti išimtis... Spręsti ir daryti. Dabar tinkamiausias sezonas statyboms – geresnio laiko jau nebus. Paraleliai galima būtų spręsti ir slėptuvių įrengimo klausimą. Ir viena didesnių klaidų šiandien – bijoti suklysti. Neištaisomas klaidas daro tik karo nusikaltėliai.
VŽ nuomone, dar ilgiau trypčiojant ir svarstant, laukiant, kol žmonės apgyvendins po ukrainietį kiekviename turimame kambaryje, pastariesiems galiausiai gali likti vietos tik po tiltu. O tuomet humanitarinių ir socialinių problemų turėsime tik daugiau.
