Molinės caro kojos, arba Akligatvis nebetoli
Situacija įkaitusi ne vienoje šalyje – neramina Kinija, Baltarusija, Ukraina, Rusija... Lyg to būtų dar mažai, akys jau krypsta ir į Kazachstaną. Tokiame užsienio politikos kontekste tautinių užsienio politikos diletantų rietenos atrodo jau nebe juokingai, o pavojingai pačiai Lietuvai, nes silpnina šalį, ES ir Vakarų aljansą – ką, beje, ir akcentuoja Richardas Milne'as, FT korespondentas Šiaurės ir Baltijos šalyse.
Naujų kibirkščių po kaistančiu tarptautinių įvykių katilu šią savaitę pametėjo Kazachstanas. Prasidėjus ten masiniams protestams Kremlius nedelsė – Maskvos vadovaujama Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), vienijanti šešias buvusias sovietines šalis, atsiuntė į Kazachstaną „taikdarių pajėgas“. Ką ir kaip tos jėgos „taiko“, matėme Ukrainos Donbaso regione.
Rusijos vadovas Vladimiras Putinas įpratęs taikyti patikrintą taktiką – bet kokius sukilėlius paskelbti teroristais, kuriuos esą ruošia ir remia Vakarai. Taip atsiranda „teroristinės grupuotės“, o svetimos kariuomenės įsiveržimas tampa „antiteroristine operacija“.
Užteko sukilėlius Kazachstane paskelbti „užsienio (Vakarų) paruoštais teroristais“ – ir „vsio zakono“: į šalį nedelsiant suplūdo rusų desantininkai, kariai iš Baltarusijos, Armėnijos ir kt.
Mat minėtos KSSO sutarties 4 str. byloja, kad sutarties šalys nedelsiant suteikia pagalbą valstybei, kuri buvo užpulta iš užsienio – įskaitant ir karinę pagalbą. Taigi, jei „teroristai“ – užsieniečiai, tai ir užpuolimas „iš užsienio“. Viską galima užtraukti ant savo interesų kurpaliaus.
Demokratiniam pasauliui, ko gero, net nekyla abejonių, kad šioje Vidurinės Azijos šalyje įvykdyta karinė intervencija, kuriai diriguoja Kremliaus šeimininkas. Visą tai lydi didžiarusišku šovinizmu „pagardinta“ propaganda, šiomis dienomis plūstanti įvairiais Rusijos medijos kanalais. Pavyzdžiui, aiškinama, kad iškyla grėsmė „tikram sovietiniam Kazachstanui“, nes... šalyje vis daugiau kalbama kazachų (!) kalba, kuria „anksčiau kalbėjo tik taksistai iš aulų“.
Beliko sulaukti, kol Putinas paskelbs, kad Rusija „sukūrė“ ne tik Ukrainą, bet ir „slavišką brolišką Kazachstaną“.
Keiksnodamas „kazachiškai kalbančius“ nepaklusnius kitos šalies piliečius, Putinas, ko gero, pirmiausia keiksnoja labai jam neparankiu laiku prasidėjusius įvykius.
Viena vertus, Kazachstano protestai yra paskutinis ženklas, kad piliečiams, dešimtmečius gyvenusiems kvailinamos autokratijos sąlygomis, ilgainiui tai nusibos.
Kita vertus, Putinui visiškai nenaudinga, kad šis sprogimas nuaidėjo jo kieme tuo metu, kai jis pats surėmė pečius su NATO ir JAV. Tai Vakarų akyse apnuogina jo menkumą ir menamą galią.
Rusijos vadovas dabar aktyviai šantažuoja Vakarus ir NATO, grasindamas įsiveržti į Ukrainą, reikalaudamas įtvirtinti kitas jo „įtakos zonas“. Kaip FT teigia redaktorius Peteris Spiegelis, Putinui barškinant kardu, aiškėja, kad jo ukrainietiškas gambitas gali būti jo silpnumo, o ne stiprybės padarinys. Ir kazachai priminė pasauliui, koks silpnas gali būti Putino gniaužtas.
Dabar išryškėjo, kad ne tik ir ne tiek NATO artėjimas prie Rusijos sienų Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju yra didžiausias Putino košmaras – jis negali pakęsti (nes labiausiai bijo) nepriklausomos demokratijos artėjimo šalia caro valdomos šalies.
Labai tikėtina, kad kazachus numalšins, nes protestas – stichiškas, kadangi šalyje nėra jokios opozicinės politinės jėgos, kuri galėtų imtis lyderystės, nėra susiformavusi pilietinė visuomenė. Tuo, kaip ir visi diktatoriai, pasirūpino formaliai buvęs, realiai vis dar valdantis, prezidentas Nursultanas Nazarbajevas.
Dar prieš kelis dešimtmečius jis buvo siejamas su labai populiaraus opozicijos lyderio Altynbeko Sarsenbajevo nužudymo 2006 m. organizavimu. Buvo svarstoma, kad puikiai išsilavinęs, charizmatiškas lyderis kėlė grėsmę postsovietiniam vadovui, nes sėkmingai telkė žmones ir siekė demokratinių permainų šalyje.
Kadangi šalyje nėra jokių kitokių politinių darinių ir lyderių (jie nužudyti ar emigravo,) tokius protestus sunku išlaikyti taikius ir jie dažniausiai virsta stichiškais maištais, kuriuos lydi plėšikavimai ir infrastruktūriniai griovimai – o tai labai paranku autoritarinei valdžiai. Žmonės pradeda bijoti chaoso ir lengviau pasiduoda kruvinų „taikdariškų“ misijų miglai.
Tačiau, VŽ nuomone, įvykiai Kazachstane atskleidė dar vieną viešą paslaptį: apie Putino molines kojas ir eižėjančią vadinamąją Nepriklausomų valstybių sandraugą, kuri laikosi prasivogusių vietinių klapčiukų bei jų papirkinėjamų „silovikų“ (jėgos struktūrų) pastangomis, rusiškų rublių lietumi bei karine jėga.
Ukraina-Moldova-Gruzija-Baltarusija-Kazachstanas... Kas sekantis?
Putinui kol kas sekasi vis sukišti džiną į butelį, bet jis vis stiprėja, o štai diktatoriai – silpnėja. Rusija negalės amžinai atlaikyti tokio spaudimo. Tai velniškai brangu, o problemos jos viduje kaupiasi ir joms spręsti reikia išteklių, kuriais tenka apdalinti aplinkinius diktatorius.
Rusija nebeturi normalių kaimynų ir yra vis labiau spraudžiama į akligatvį. Tai kelia didžiulį pavojų pačiam KGB pulkininkui, nes tame akligatvyje neišvengiamai yra vieta, kur jis bus pats nukryžiuotas saviškių iš tų pačių jėgos struktūrų, kai tik jie pamatys, kad „Kremliaus avinėlio“ aukojimas yra vienintelis įmanomas būdas pratęsti savo viešpatavimo agoniją.
