Jei gali nedirbti – nedirbs
Pagaliau buvo paskelbti realūs galimi veiksmai po vasarį Monikos Navickienės, socialinės apsaugos ir darbo ministrės, anonsuotos Užimtumo tarnybos (UT) pertvarkos.
Darbo neturinčiam žmogui per pusmetį du kartus atsisakius pasiūlymo dirbti, jis netektų bedarbio statuso.
„Asmeniui bedarbio statusas būtų panaikintas, jeigu žmogus be svarbių priežasčių antrą kartą per šešis mėnesius nuo pirmo tinkamo darbo pasiūlymo pateikimo dienos jo atsisakytų“, – sakė ministrė.
Verta dar kartą priminti, jog 26% visų šiuo metu registruotų bedarbių (72.000) yra ilgalaikiai, iš kurių daugiau kaip 6% (4.500) apskritai nėra dirbę, o virš 27% (beveik 20.000) yra nedirbę ilgiau nei dvejus metus.
Net ir esant tokiai situacijai, kur tarsi reikėtų griebtis šiaudo, verslo atstovai ir ekonomistai sako, kad reformos kryptis yra gera – ji sumažins oficialų nedarbą, tačiau visiškai problemos neišspręs, ir ją vadina paviršutiniška.
Juk, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) yra linkusi mažinti nedarbo statistiką įvesdama naują sąvoką – „nedirbantis darbo rinkai nepasirengęs asmuo“.
Kaip įvardija Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas, minimi asmenys bus neįtraukiami į oficialių bedarbių sąrašus, tačiau ir toliau sėkmingai galės naudotis sveikatos draudimu valstybinėmis lėšomis ir kitomis garantijomis.
Verslo atstovų nuomone, sąvokos pakeitimas užimtumo sistemoje nieko nepakeis, todėl raginama vykdyti ambicingesnius pokyčius.
Jų teigimu, verta plačiau pažvelgti ir į kitus aspektus – laikas darbą žmogui susirasti per šešis mėnesius yra per trumpas, o UT siūlomo darbo atlyginimo riba – ne mažiau kaip 60% buvusio trijų mėnesių darbo užmokesčio ir ne mažiau kaip minimali alga – per maža.
Tačiau galbūt kaip tik metas imtis radikalesnių sprendimų, kai prakalbus apie bet kokią problemą, rodos, vienintelis tam tikro sluoksnio sprendimas – bedarbystė?
Štai ir nuo gruodžio 1 d. mokamu tapęs testavimas dėl COVID-19. Ir čia iškart pasigirdo svarstymų, kad dalis nepasiskiepijusių darbuotojų gali stoti į bedarbių gretas. O juk JAV darbuotojai, kurie nepaiso įmonės vakcinavimo taisyklių ir išeina iš darbo, netenka ir teisės gauti bedarbio pašalpas.
Visgi UT teigia, kad galimybių paso neturėjimas Užimtumo įstatyme nėra paminėtas prie svarbių pateisinamų priežasčių darbo ieškantiems asmenims atsisakant UT paslaugų ar motyvuojant neatvykimo priimti darbo pasiūlymo arba atsisakant priimti darbo pasiūlymą. Jei pateikiamas toks atsisakymas, taikoma sąlyga dėl bedarbio statuso netekimo (be teisės į bedarbio statusą 6 mėn.).
Bet ar tikrai tie, kam aktualu, neatras būdo apeiti bet kurią tvarką?
Čia norėtųsi į visa tai pažvelgti dar kitu rakursu. Kodėl vis dėlto dalies tautiečių sąmonėje yra noras, jeigu tik gali nedirbti, tai ir nedirbi, laukdamas dangiškosios manos – pašalpos? Kodėl vis dar niekaip iš sąmonės neišraunamas įsišaknijęs suvokimas, kad kažkas kažką jiems yra skolingas?
Juk kol pas mus skalambijama apie per pandemiją išaugusių bedarbių skaičių, Amerikoje kalbama apie „masinio išėjimo iš darbo reiškinį“. Tačiau tai vyksta ne tam, kad gautų išmokas, o tam... kad susikurtų sau naujų darbo vietų.
„The Economist“ rašo, kad naujų kompanijų registracija Amerikoje „pramušė lubas“. Vien per pirmuosius šešis 2021 m. mėnesius gimė 2,8 mln. naujų bendrovių.
Tad ar šiai reformai užteks ambicijos iš tikrųjų ją įgyvendinti? Ar priemonės išjudins taip laukiamus pokyčius?
Verslo atstovai siūlo SADM persvarstyti siūlomus Užimtumo įstatymo pakeitimus konsultuojantis su socialiniais partneriais, kurie tiesiogiai susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Taip pat siūloma kartu su socialiniais partneriais atlikti įgyvendinimo stebėseną ir rezultatų vertinimą.
VŽ nuomone, būtent tai ir gali būti vienas iš sėkmingų reformos receptų – aktyvus bendradarbiavimas su verslu, nepaliekant jo paraštėse tvarkytis su užkulisiuose priimtais sprendimais.
