Švenčiame šimtmetį, prisimename tūkstantmetį: nekantri ir nemari tauta

Nors ne, ne taip. Iš pradžių visada yra noras, tikėjimas, valia. Ir dar – atmintis. Ir ji yra pamatas, ant kurio noras, tikėjimas ir valia stato ateities pastatą.

Nes švęsdami šimtmetį mes iš tikrųjų švenčiame tūkstantmečius. Nes Vasario 16-oji nei Kovo 11-oji nebūtų įmanomos be Mindaugo, be krikšto, be Žalgirio mūšio, be Mažvydo, be Vilniaus universiteto, be Seimų demokratijos, be pirmosios Europoje Konstitucijos.

Ši mūsų šventė liudija, kaip greitai, atsiradus palankioms sąlygoms, Lietuva geba atsikurti, kaip sugeba veikti ir skleistis laike ir erdvėje. Apie tai byloja Lietuvos klestėjimo periodai – kad ir XV bei XVI amžiuose – kai Lietuvos jėgą pajuto Kryžiuočių ordinas, kai Vilniaus universitetas tapo Europos kultūros tinklo vienu iš mazgų. Ir kai, beje, Lietuvos BVP augo bene sparčiausiai per visą istoriją. Nors ir ne taip sparčiai kaip dabar. Taip – dabar, kai minime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, Lietuva vėl auga ir skleidžiasi ir tai daro sparčiau negu bet kada istorijoje.

Ne kiekvienas, žinoma, kol kas jaučia savo šalies augimą. Žinoma, neretas gali pasijusti įskaudintas, pamirštas ar vargstantis. Be abejo, mes darome klaidų. Neabejotinai galima būtų veikti efektyviau, judėti greičiau ir priimti protingesnius sprendimus. Galbūt net būtų galima pasimokyti iš svetimų klaidų. Bet savo klaidos, savos patirtys, savos išmoktos pamokos juk, sutikime, gerokai vertingesnės ir geriau prisimenamos. Jos vis dėlto mums reikalingos kaip mūsų ateities pamatas. Kada nors mūsų anūkai ir proanūkiai savo ruožtu tiesdami kelius Lietuvai į ateitį jas prisimins su šypsena. Kaip dabar mes atsimename savo šiuolaikinės valstybės pradžios pamatus XI ar XIII amžiuose.

Mes norime greičiau, esame nekantrūs – taip, beje, rašė Lietuvos spauda ir po Vasario 16-osios: kad lietuviai dabar ir iš karto nori ir nacionalinio teatro, ir nacionalinės raštijos ir visko iš karto, greitai. Galbūt tokie nekantrūs esame dėl savo atminties, dėl to, kad mūsų paveldas yra ir anos mūsų valstybės – didžiausios Europos imperijos, tolerantiškiausios tautoms ir tikėjimams visuomenės, pažangiausios tuo metu Europos demokratijos – piliečių genai. Ir tai, kad likimas 120 metų, o paskui dar 50 metų bandė užtušuoti Lietuvos vardą istorijos knygose, tačiau tų genų nesunaikino.

Apsidairykime – Vasario 16-osios šimtmečio proga kasdien, kas valandą kiekvienas atrandame gražią, gyvą, veiklią, neužmirštamą ir įspūdingą Lietuvą. Dabar būtų labai svarbu šito Lietuvos atradimo jausmo nepamiršti. Patirti jį vėl ir vėl. Jeigu mums tokiai patirčiai būtinos kokios nors apvalios datos, 2019-aisiais galime minėti, pavyzdžiui, Lietuvos vardo paminėjimo 1010 metines, o kitiems metams ką nors tikrai rastume – tėvynės istorija gali pasiūlyti daug prisimintinų datų. Trispalvių vėliavų deficitas jubiliejaus išvakarėse – viena iš smagesnių deficito rūšių. Tegul tik toks deficitas mūsų šalyje visada ir tebūna.

„Verslo žinios“ sveikina Lietuvą ir Lietuvos piliečius bei lietuvius visame pasaulyje (ir tikisi, kad netrukus šito „bei“ nereikės, – lietuviai visame pasaulyje ir bus Lietuvos piliečiai) su vienu iš gimtadienių, su šimtmečio jubiliejumi ir linki drąsos, pasitikėjimo savimi ir laimės. Juk laimė, mielieji, kai pagalvoji, – ne kas kita, tik deramai gyvenamo gyvenimo šalutinis produktas.