Taupyti, investuoti, eksportuoti
Tam, kad galėtume finansuoti vis didėjantį prekybos deficitą, turėjome dar daugiau skolintis užsienyje, o kaip ant mielių augantis vidaus vartojimas smarkiai pūtė kainas ir darbo sąnaudas. Prie šio proceso smarkiai prisidėjo ir valstybė, kuri net ir didžiausio ekonominio augimo laikais palaikė deficitinį biudžetą. Kitaip tariant, ikikrizinis mūsų augimo modelis buvo toks: skolintis, vartoti, importuoti.
Pirmiausia, toks modelis gali veikti tik tuomet, kai yra kas skolina užsienyje. Žinome, kad skandinaviškų bankų kreditavimo politika dabar jau yra tokia pat konservatyvi, kaip ir Skandinavijos šalyse. Bankai daug atsargiau vertina savo riziką ir nėra jokių ženklų, kad ši politika keistųsi. Kita vertus, nerimą kelia tai, kad Lietuvoje mes vis dar per mažai investuojame į savo ūkio modernizavimą. Pagal investicijų lygį Lietuva yra viena iš vidutiniokių ES. Mes išleidžiame maždaug 20% savo BVP investicijoms ir pagal šį rodiklį mus lenkia beveik visos kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės. Didesni besivejančių šalių investavimo tempai nestebina, kadangi norint greičiau augti reikia daugiau investuoti.
Tačiau tam, kad investuotume, turime turėti pakankamai vietinių santaupų, kuriomis galėtume tas investicijas finansuoti. Šiuo metu lietuviai yra vieni iš mažiausiai taupančių visoje ES. Mūsų namų ūkių taupymo norma vos viršija nulį, t. y. išleidžiame beveik viską, ką uždirbame. O pagal vartojimą vienam gyventojui esame vienvaldžiai lyderiai Vidurio ir Rytų Europoje. Tai neišvengiamai prisideda prie spartaus kainų ir darbo sąnaudų vidaus rinkoje augimo. O tai savo ruožtu neigiamai atsiliepia Lietuvos eksportuotojų konkurencingumui užsienio rinkose.
Tačiau būtent eksportas turėtų tapti pagrindiniu Lietuvos ekonomikos varikliu. Šiuo metu mūsų ekonomiką į priekį stumia vartojimas, o šiemet po trejų metų pertraukos importas ir vėl viršys eksportą. Norėdami šią tendenciją stabdyti, turime siekti stabdyti nepagrįsto vidaus vartojimo burbulo pūtimąsi. Šioje vietoje daug padaryti gali valdžia, kuri ne tik turėtų pati rodyti pavyzdį mažindama vartojimo išlaidas, bet taip pat ir skatindama (pvz., mokestinėmis lengvatomis) taupymą. O vėsesnę vidaus paklausą turėtume kompensuoti plėtra užsienio rinkose. Esame maži, lankstūs ir dar toli gražu neišnaudoję visų plėtros galimybių pagrindinėse savo eksporto rinkose.
Kitaip tariant, modeliuodami savo ekonomikos ateitį turėtume būti mažiau Graikija ir daugiau Vokietija. Ir ne dėl to, kad aklai kopijuotume didžiausios ir sėkmingiausios Europos ekonomikos pavyzdį. Tiesiog būdami itin maža ir itin atvira ekonomika, kurios valiutos kursas yra fiksuotas, nelabai turime kito pasirinkimo.
