Ar pavyks 2015-uosius baigti be krizės?

Tik praūžus 2008–2009 m. pasaulinei finansų krizei ir išsivysčiusiam pasauliui skendint Didžiojoje recesijoje, pasigirdo šnekos apie bręstančią naują krizę.

Nemažai finansų ekspertų prognozavo, kad nauji iššūkiai užgrius lemtingais 2015 m. (Wyman, Armstrong, Edelson), ir net konkrečiau – pirmą spalio savaitę. To priežastys: nuolatos augančios šalių skolos, investuotojų pasitikėjimo valdžia krizė ir besiformuojantys burbulai. Ar yra pagrindo nerimui?

Pirmasis nemalonus požymius – Kinijos ekonomikos sulėtėjimas ir akcijų rinkos griūtis. Pačioje Kinijoje akcijos rinkos tesudaro menką ūkio dalį, didžiausią smūgį prisiėmė besivystančios šalys, kurių indeksai smarkiai krito, ir žaliavų rinka. Žaliavų kainų korekcijos ir besitęsianti šio sektoriaus kreditų krizė yra antrasis ženklas. Smukus naftos ir metalų kainoms, daugelis projektų, susijusių su žaliavų žvalgyba ir išgavimu, tapo nuostolingi.

Sunkius laikus išgyvena Norvegija, kurios gręžiniai yra palyginti brangūs, tiek eksploatavimo, tiek išgavimo atžvilgiu; smarkiai suprastėjo artimiausios skalūnų sektoriaus JAV perspektyvos, o gręžinių skaičius per metus susitraukė kone perpus. Žemos žaliavų kainos ir perteklinė gavyba pasmerkia dalį įmonių žlugimui, o tai gali sukelti domino efektą. Ir dar vienas, kiek netipinis, bet nerimą keliantis požymis – greitai augantis susidomėjimas egzotinėmis investicijomis. Pavyzdžiui, investicijos į meno kūrinius pelnė populiarumo tarp privačių investuotojų kaip saugus užutėkis, leidžiantis išskaidyti riziką. Tačiau pastaruoju metu, kai dėl kryptingos centrinių bankų skatinamosios pinigų politikos pasaulis „skęsta“ piniguose, o palūkanos siekia istorines žemumas, ši rinka tiesiog tarpsta.

Investicijos į dailės šedevrus tapo ne tik apsidraudimo nuo infliacijos sandorių alternatyva, bet ir pelninga investicijų kryptimi. Šių metų vasarį P. Gogeno paveikslas „Nafea faa ipoipo“ buvo, kaip manoma, parduotas už rekordinę 300 mln. JAV dolerių sumą ir tapo brangiausiu kada nors parduotu meno kūriniu. Galutinė sandorio suma ir pirkėjas nebuvo atskleisti. Tai yra itin būdinga, – meno kūrinių rinka yra uždara ir viena iš mažiausiai reguliuojamų investicinių sričių. Iš dalies būtent dėl šių priežasčių susidomėjimas ja auga kaip ant mielių, ypač tarp Azijos investuotojų.

Finansų rinkos dalyvių svoris šioje sferoje tampa vis reikšmingesnis. Nemažai rizikos draudimo fondo valdytojų investuoja į žinomų tapytojų šedevrus, o klientams de facto parduoda meno kūrinių portfelio dalį, be ne teisę į juos. Anonimiškumas garantuotas. Vidutinis meno kūrinių disponavimo laikas sutrumpėjo 5 kartus, iki dvejų metų. G. Richterio „A.B. Courbet“ buvo įsigytas 2012 m. p. S.Coheno (SAC Capital Advisors) už 20 mln. JAV dolerių ir kitąmet perparduotas Sotheby aukcione už 26,5 mln. JAV dolerių. Per praėjusius metus pasaulio meno kūrinių kainos ūgtelėjo ketvirtadaliu ir yra palyginamos su kitomis investicijų klasėmis. Tiesa, Azijos pirkėjams sumažinus apsisukimus, ar nesubliūkš ir šis vertės generatorius?