Ką ir kodėl mes saugome

Ne tarnyba ir ne Baškytė leidžia arba neleidžia, o teisės aktai


„Mes esam vykdanti institucija ir negalime nematyti, kas vyksta saugomose teritorijose“, – sako Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos vadovė. Vladimiro Ivanovo nuotr. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) prie Aplinkos ministerijos ir jos vadovė Rūta Baškytė viešojoje erdvėje dažniausiai girdisi draudimų kontekste: nugriovė, neleido, apribojo... Prieš savaitę ji vėl pasisakė „prieš“, kad per Kuršių marias į Neringą būtų tiesiamas tiltas. „Tai ta moteris, kuri nieko neleidžia“, – sako ir VŽ fotografas, išgirdęs, kur važiuosime pokalbio.
Rūta Baškytė juokiasi: „Taip, čia ta moteris... Bet jeigu paimtumėt dokumentus, pamatytumėt: 90% leidžiam, 10% – neleidžiam, kartais – neleidžiam 15%. Iš tiesų leidžia arba neleidžia teisės aktai, taigi veikiame pagal juos.“
Su aplinkosaugos specialiste VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi apie valstybės saugomas teritorijas ir apie su šia apsauga susijusias problemas. Neišvengiamai – ir apie Kuršių neriją, 2000 m. įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinis kraštovaizdis, ir joje užšaldytus investicinius projektus.
Ką mes saugome
Lietuvoje valstybės saugomos teritorijos užima 17,5% šalies ploto, Europos vidurkis labai panašus. Tai 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, 6 rezervatai, 284 valstybiniai, 112 savivaldybių draustiniai, 571 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai. Tvarkymas iš dalies finansuojamas ES lėšomis: 2004–2006 m. VSTT projektams koordinuoti buvo skirta apie 40 mln. Lt, 2007–2013 m. – apie 220 mln. Lt. Pasak p. Baškytės, VSTT turėjo idėjų, vertybių apsaugos programas parengė seniai, tad lėšų gavo jau pirmuoju finansavimo laikotarpiu, ir dabar finansinių išteklių pakanka.
Gamtos apsaugos srityje yra dvi pagrindinės ES direktyvos – Paukščių ir Buveinių. Laikydamasi pirmosios, Lietuva, prieš tapdama ES nare, turėjo įsteigti paukščių apsaugai svarbias teritorijas. „Lietuva prisiėmė įsipareigojimus, tad reikalavimus pradėjome vykdyti dar negavę ES pinigų, jie atkeliavo iš paskos. O teritorijas buveinių apsaugai ir dabar steigiam, šių įsipareigojimų ir kitos šalys dar nėra įvykdžiusios“, – sako p. Baškytė. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas ES valstybėse jungia bendras ekologinis tinklas „Natura 2000“.
Anot pašnekovės, kiekviena valstybė saugo tai, kas jai vertinga, išskirtinio, žiūrint į rūšis – saugo retas, nykstančias. Lietuvoje yra daug rūšių, kurioms niekas negresia, tačiau jeigu kurioje nors kitoje ES šalyje tos rūšys – augalų, paukščių, žinduolių, roplių, vabzdžių – arba natūralios buveinės yra saugomos, jas privalu saugoti ir Lietuvoje.
„Taigi, turim saugoti tai, ką ir kitos šalys, tik bebrams buvo padaryta išimtis – kitose Europos šalyse jie saugomi, o mes jų turim tiek, kad ir kitiems galim nuvežti, – šypsosi p. Baškytė. – Kai įsipareigoji, turi ir vykdyti. Sovietmečiu buvom įpratę daugiau deklaruoti. Turėjom daug kraštovaizdžio draustinių, bet juose buvo visko – rekreacijos, gyvenimo, kas namus, kas didžiulius poilsio namus juose pasistatė. Dabar nebegali sakyti, kad saugai, o daryti, ką nori.“ Pasak VSTT vadovės, tarnyba saugo ne tik buveines, rūšis, kitą paveldą, bet ir pritaiko saugomas teritorijas lankytojams. Todėl ir stato – lankytojų centrus, pažintinius takus, apžvalgos bokštus.
Ne vien griauna
Išties, jei keliaudamas po Lietuvą nepatingėsi pasukti iš automagistralės kuria nors sutartinių ženklų siūloma kryptimi, rasi tai atodangą, tai palei upę vinguriuojantį pėsčiųjų taką – viskas sutvarkyta, sužymėta, kai kur – pritaikyta neįgaliesiems. Vien pavarčius knygą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas teritorijas“ (išleido VšĮ „Terra Publica“), akivaizdu, kiek daug Lietuvoje sutvarkytų lankytinų vietų. „O kiek reikėjo pasiruošti, kad visa tai būtų. Statom apžvalgos bokštus, žmonės juos labai mėgsta, tvarkom piliakalnius, atodangas – sutvarkyta apie 40 paveldo objektų“, – skaičiuoja p. Baškytė. Betgi kol plačiau nepradėta kalbėti apie sutvarkytas saugomas teritorijas, VSTT į visuomenės regimą lauką dažniausiai išnirdavo nelegalių statybų likvidavimo fone. „Mes išvis nesam atsakingi už savavališkų statybų likvidavimą. Į mus niekam nereikia kreiptis, sąlygas išduoda, derina nacionalinių, regioninių parkų direkcijos. Mus pasiekia tik problemiškiausi atvejai, o tikrinti statinių legalumą – ne mūsų, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos misija, – tik jie gali stabdyti“, – aiškina pašnekovė. Bet vis tiek ji yra „ta moteris, kuri neleidžia“.
„Žinau, dar ne taip pasako... – šypteli VSTT vadovė. – Mes atsakingi už įstatymų vykdymą. Ne mes juos priimam. Mes esam vykdanti institucija ir negalime nematyti, kas vyksta saugomose teritorijose. Jeigu pamatome, kad kas nors neatitinka teisės aktų, pirmiausia rašome institucijoms: kas atsitiko, kodėl. Kad pamatytum, nereikia ir inspektorių, – žmonės pasako. O jei kaimynas su kaimynu susipyko, tai viską sužinosi... Ir direkcijos daug pamato – pvz., dabar Pavilnių regioniniame parke turim labai negražų atvejį – Žolyno gatvėje. Sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais galima tokį namą pačiam erozinio raguvyno centre pastatyti. Kai nėra kitos išeities, telieka kreiptis į prokuratūrą.“
„Žinot, mes apsidžiaugiam, jei tokie dalykai atsitinka ne saugomoje teritorijoje, – netikėtai sako p. Baškytė. – Neįsivaizduojat, kiek reikia sugaišti laiko, sugadinti nervų, būti visą laiką tuo nepopuliariu, vien todėl, kad nori išsaugoti vertybes, kad laikaisi nuostatos, jog įstatymas galioja visiems vienodai – prezidentui, mokslininkui, tarnautojui, darbininkui, verslininkui.“ Tačiau nieko tarsi ir nestebina, jog kuo aukščiau valdžioje, tuo lengviau dedamas lygybės ženklas tarp einamų pareigų, t. y. įtakos ir galimybių apeiti įstatymą. Įdomu, ar keičiasi valdžios, apskritai visuomenės požiūris į saugomas teritorijas, juk anksčiau gal išvis nebuvo kvestionuojama – saugoma ar nesaugoma tai teritorija.
„Toks supratimas ypač sustiprėjo prasidėjus žemės reformai. Žmonės įsivaizdavo, kad atsiėmę žemę gali joje daryti ką nori. Be to, iš sovietmečio atkeliavo „tradicija“ nesilaikyti teisės aktų. Dabar jau retai pasitaiko, kad pirkdamas žemę žmogus nepasidomėtų, ką jis ten galės ar negalės daryti. Kitas dalykas, ne tarnyba ir ne Baškytė leidžia arba neleidžia, o teisės aktai. Jei valstybei reikalingos saugomos teritorijos ir jas sauganti tarnyba, mes privalome atlikti savo misiją. O jei nesugebi, tai eik lauk“, – kalba p. Baškytė.