Neapolio siuvėjai – vėl mados viršūnėje
Netoli Neapolio įlankos įsikūrusioje „Kiton“ ateljė generalinis direktorius Antonio de Matteisas pasakoja apie tai, kaip išgauti tą švelnios pečių linijos ir lengvai krintančio audinio efektą, kuriuo garsėja Neapolyje siūti švarkai.
„Jei daigstymas ir siuvimas yra rankų darbo, audinys prisitaiko prie kūno formų. Švarkas išlaiko savo formą ilgiau, o laikui einant jo kokybė tik gerėja.“ Jis išverčia nebaigtą siūti pilko kašmyro švarką ir parodo tvarkingai sudaigstytą dvigubą siūlę. Pats jis dėvi tamsų kostiumą ir dryžuotą kaklaraištį.
Italija yra priešingybių šalis, o Neapolis ir jo siuvėjai tai patvirtina. Nors šiame Pietų Italijos mieste daug skurdo, nors kai kurios jo gatvės garsėja organizuotu nusikalstamumu, jo siuvėjus – kurių rankomis sukirpti ir susiūti švarkai dera prie šio didingo, lėtu ritmu gyvenančio miesto – pagaliau aplankė sėkmė.
Italijos politinis ir verslo elitas tiki, kad grožis, kurį galima rasti madoje, maiste, kultūroje ir turizme, išsaugos jų valstybę. Šios idėjos galimybes ir ribas atspindi Neapolio siuvėjų likimas.
„Mes tapome Neapolio ambasadoriais pasaulyje“, – sako Massimilianas Attolinis, kurio įmonė „Cesare Attolini“ yra 1930-aisiais įkurtas šeimos verslas. Šiuo metu Attolinis ir Rubinaccis bendrauja su klientais Niujorke, Londone, Maskvoje ir Honkonge – kaip ir daugelis kitų siuvėjų, kurie vadovauja šeimos verslui (kaip ir „Kiton“). De Matteisas, kuris ką tik pristatė ypač prigludusį švarką ir kelnes Milano vyrų mados savaitėje, teigia, kad „Kiton“ švarkais domisi vis daugiau jaunų klientų. Tokio švarko kaina gali siekti net 50 tūkstančių eurų. Praėjusiais metais šios įmonių grupės pardavė jų 6% daugiau – iki 110 milijonų eurų, ir šiuo metu bendrovei priklauso 43 parduotuvės Europoje, Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje.
Didžiulėse dirbtuvėse Arzano pramoniniame rajone 350 „Kiton“ siuvėjų, pasiskirsčiusių grupelėmis, karpo ir rankomis siuva apykakles, kišenes, atvartus bei kitas kostiumo dalis. Oras prisisunkęs drėgmės, nes tam, kad siuvant vilna išliktų šilta ir elastinga, naudojami garų lygintuvai. Sienas dengia „SSC Napoli“ futbolo klubo plakatai, taip pat Jėzaus Kristaus ir Padre Pio (Pietų Italijoje gyvenusio vienuolio, paskelbto šventuoju 2002 metais) atvaizdai.
„Kiton“ įkūrėjo Ciro Paone sūnėnas de Matteisas, kuris yra penktos kartos tekstilininkas ir siūti pradėjo 1956-aisiais, sako, kad „Kiton“ pasiuva 85 švarkus per dieną – 20 tūkstančių švarkų per metus. Didelė įmonė pasiūtų 400 švarkų per dieną.
Paone duktė ir įmonės vicepirmininkė Maria Giovanna Paone sako, kad kasdienio gyvenimo išbandymai ir kliūtys, su kuriomis Neapolyje susiduria verslininkai, vietiniams siuvėjams suteikia pranašumą. „Sunkumai sutvirtina Neapolio gyventojų charakterį; jie yra apsukrūs, žino, kaip gauti tai, ko nori, nes gyvena žinodami, jog bet kurią dieną gyvenimas gali mesti naują iššūkį.“
Už miesto centro ribų esančiame Casalnuovo di Napoli rajone, pilname nedidelių yrančių pastatų, yra Cesare Attolinio dirbtuvės. Tai nedidelė ateljė, kurios darbuotojai taip pat didžiuojasi, kad visi jų kostiumai yra rankų darbo. Jos sandėlį pagyvina spalvingos audinių atraižos, o antrame aukšte 130 siuvėjų baltais chalatais (dauguma jų – vyrai) karpo medžiagą arba sėdi grupelėmis ir tyliai siuva. Vienas vyras prisimerkia, kad geriau įžiūrėtų plonytę siūlę, kuri švarko išvirkščiojoje pusėje pritvirtins Attolinio prekių ženklą. Pro langą atsiveria vaizdas į mašinų perdirbimo fabriką.
„Prieš penkiasdešimt metų tai, kas kokybiška ir didinga, galėdavai rasti Neapolyje. Ir buvo daug siuvėjų, daugiau nei tūkstantis... Dabar mes turime išeiti į pasaulį“, – sako Attolinis, kuris vadovauja verslui kartu su broliu Giuseppe. Jis prideda, kad jei nori pradėti verslą Neapolyje, svarbu neišsišokti.
Pasiūti Attolinio kostiumą trunka apie 30 valandų, jo kaina parduotuvėje daugiau nei keturi tūkstančiai eurų. Jeigu pageidausite kostiumo iš vikunijų vilnos, jo kaina bus 50 tūkstančių eurų. „Brangiausias variantas nebūtinai yra pats elegantiškiausias“, – sako Attolinis.
Pažiūrėjus į užsakovų vardus, pridaigstytus prie nebaigtų siūti kostiumų, matyti, kad jiems nebus sunku susimokėti: Dmitrijus Medvedevas, Al Thani, Frankas Fertitta. Vasarą Attolinis ir jo brolis lanko Amerikos bendrovių vadovų jachtas Kapryje ar Sardinijoje. Per metus Attolinio įmonė pasiuva apie 11 tūkstančių kostiumų. 2013 metais parduota 12 procentų daugiau, tačiau paskui sumažėjo, nes dėl Rusijai įvestų sankcijų jos piliečiai perka mažiau.
Tačiau prabangos gaminių strategija pasiteisino: „Jei pasiuvi aukštesnės kokybės švarką, gali apsiginti nuo Kinijos pramonės: tu tampi kaip Ferraris. Patys turtingiausieji ne taip kenčia ekonominės krizės metu.“
Nei „Kiton“, nei „Attolini“ dirbtuvėse nepamatysite kompiuteriu valdomų įrenginių. Neapolio siuvėjų gaminiai yra vertinami tik tol, kol juos siuva patyrusios rankos. Neapolio nedarbingumo rodiklis yra apie 25 procentus – vienas aukščiausių Europoje, tačiau verslininkai sako, kad patyrusių amatininkų rasti sunku. Norintys tapti siuvėjais turi mokytis nuo 10 iki 15 metų. „Kažkada, – sako Attolinis, – mes klausinėjome visų mūsų siuvėjų, ar jie neturi sūnų, anūkų, pusbrolių, kurie norėtų mokytis jų amato.“
„Kiton“ iniciatyvos ėmėsi prieš dešimtmetį, kai įsteigė siuvimo mokyklą. Kasmet mokykla priima dvylika studentų, dauguma jų – vietos gyventojai. Iki šiol įmonė yra įdarbinusi 80 buvusių studentų, likusieji rado darbus kitose Neapolio bendrovėse. „Mes matėme čia gimstant tikrų talentų. Tai reiškia, kad mums pasisekė užtikrinti įmonės ateitį“, – sako de Matteisas.
Neapolio Rivjeroje galima rasti „Eugenio Marinella“, miesto garsiausią kaklaraiščių gamyklą ir parduotuvę, čia įsikūrusią prieš daugiau nei šimtą metų. Įkūrėjo anūkas Maurizio Marinella džiaugiasi, kad dabar, kai rankų darbo gaminiai grįžo į madą, tradiciniais metodais dirbantiems vyriškų drabužių gamintojams vėl ėmė sektis. Globalizacija niekada nepasiekė Neapolio, kur tradiciniai amatai ir su misura – gamyba pagal užsakymą – vis dar klesti. „Pasaulis iš naujo atranda tradicinius amatus, tačiau Neapolyje mes jų niekada nepamiršome.“
Palmėse apsodintoje aikštėje, kur prieš daug metų gimė Marinella, stovi du pastatai. Juose kaklaraiščius dabar gamina daugiau nei dvidešimt darbuotojų. Anksčiau jo klientai buvo italų kino kūrėjai ir politikai, o dabar dažniau sutinkami amerikiečiai, rusai ir anglai. „Marinella“ parduotuvių galima rasti Londone, Lugane, Milane, Tokijyje ir Honkonge, o prekiauta praėjusiais metais už 17 milijonų eurų.
Ar grožis gali išsaugoti Neapolį, ar, kaip kad politikai viliasi, jis išsaugos Italiją? Marinella atsako dviprasmiškai. „Neapolis yra sugriautas miestas – ir taip pat mano stiprybės, emocijų šaltinis“. Jo parduotuvė atidaroma 6.30 ryto. „Mes siūlome sfogliatelle [saldi bandelė] ir caffe mūsų klientams palepinti; kad parodytume jiems tą Neapolio pusę, kuri dirba, kuri keliasi anksti ir eina į darbą, kuri galvoja apie geriausius dalykus gyvenime. Tą Neapolio pusę, kuri yra už gėrį“, – sako jis.
Protingas pasirinkimas: ekrano žvaigždės
Klausimas, kaip Neapolis tapo Italijos kostiumų gamintojų sostine, yra sudėtingas ir kartais sukelia aršias diskusijas. Tačiau niekas neabejoja, kad Neapolis užvaldė šiuolaikinio vyro vaizduotę, iš dalies dėl giliai įsišaknijusių amatų tradicijų. „Attolini“ pagamino drabužius Oskaru apdovanotam filmui „Didis Grožis“, iš jų – geltoną ir raudoną švarkus, kuriuos dėvėjo aktorius Tonis Servillas. Neseniai naujame Paolo Sorrentino režisuotame filme įmonė aprengė aktorius Michaelą Cane‘ą ir Harvey Keitelį, – sako Massimilianas Attolinis.
Neapolio kostiumai yra žinomi ir socialiniuose tinkluose. Luca Rubinaccis, Neapolio siuvimo įmonės įkūrėjo anūkas, yra vienas žinomiausių vyrų gatvės mados tinklaraštininkų, dėmesį atkreipiantis elektrinės mėlynos spalvos kostiumais ir languotais paltais.
