Apie muziejų, kuriame įdomu

Kad muziejus veikia „neteisingu laiku“, ko gero, galima spręsti iš to, kad praėjusį sekmadienį, kai Lietuvos bankas (LB) paskelbė atvirų durų dieną, taigi jas atvėrė ir šiam priklausantis Pinigų muziejus, per kelias valandas, nuo 10-os iki 16-os, jame apsilankė 1.200 žmonių, o eilė prie įėjimo rikiavosi tokia, tarsi viduje pinigai būtų dalijami veltui.

Kitoks muziejus

Kai antradienio rytą lygiai 9 val. ginkluotas banko apsaugos darbuotojas atveria šarvuotas duris, jaučiuosi įžengusi ne į banko  muziejų, o tiesiai į jo saugyklas. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas tarsi įprastame muziejuje – stendai, spintos, stelažai, kuriuose probėšgmais pastebiu įvairiausių eksponatų. Pirmą įspūdį per kelias minutes reikiama linkme pasuka muziejaus vedėjas, istorikas, muziejininkas Vidmantas Laurinavičius, paaiškinęs, kad kuriant dabartinio muziejaus, nuo 1999 m. veikiančio Gedimino prospekto ir Totorių g. kampe sovietmečiu ir kiek vėliau buvusios didžiulės vaistinės patalpose, koncepciją laikytasi labai aiškios krypties: muziejus pirmiausia turi būti kitoniškas.

„Turime pripažinti, kad mūsų muziejai daugeliu atvejų dar gyvena XIX a. pabaigos suformuota muziejų tradicija, kai eksponatai buvo išdėliojami kaip senienos, kaip kad buvo grafo Tiškevičiaus įkurtame Senienų muziejuje“, – sako p. Laurinavičius, beje, ir Kultūros ministerijos Muziejų tarybos pirmininkas. Pasak pašnekovo, kuriant Pinigų muziejų norėjosi tokio, kuris nebūtų vien senų daiktų buveinė, o pirmiausia būtų reikalingas edukacijai. Galvojo taip: lankytojų čia ateina įvairių – ir studentų, ir darbininkų, todėl informacija turi būti pateikiama pagal poreikius – sluoksnis po sluoksnio.

Ponas Vidmantas aiškina „sluoksnių koncepcijos“ principą: jeigu žmogui įdomūs tik pagrindiniai dalykai ar jis tiesiog šiaip užėjo pasidairyti, jis užmes akį į stendą, perskaitys jo pavadinimą, pvz., „Lietuvos banko įsteigimas. 1922 metai“, ir sužinos, kad pinigų reforma prasidėjo 1922-aisiais, kad tais pačiais metais įsteigtas ir bankas. O jeigu kam nors tas laikotarpis aktualus ir informacijos apie jį reikia daugiau – priešais stendą stovi informacinis terminalas, kuriame galima ne tik pirmuosius reformos litus pamatyti, bet ir į LB istoriją ar pinigų reformą gilintis įvairiomis kryptimis – kodėl ant monetų, banknotų yra įvairių piešinių? Kas tie Gediminaičių stulpai, kur ir kodėl anksčiausiai jie buvo naudoti? Kas yra tas dvigubas kryžius? Ir t. t.  Jei to maža – spaudi mygtuką „Pinigų reforma“ ir klausaisi įrašyto pasakojimo.

Arba, baksteli pirštu į ekraną p. Vidmantas, – skyrelis „Įdomu“. „Kas įdomu?“ – pats paklausia, pats ir atsako: pvz., kaip norėta pavadinti mūsų piniginį vienetą, kol lito nebuvo? Arba – kokie buvo atlyginimai tuo metu? Pvz., prezidentas Antanas Smetona tuo metu gaudavo 4.000 Lt atlyginimą. Pašnekovas sako, jog dabar išvesti tokios algos atitikmenį ir pasakyti, kiek prezidentas tada ir dabar už savo algą galėtų žąsų nusipirkti, būtų sunku, mat maisto produktų, paukščių, galvijų kainos prieškario Lietuvos miestuose ir kaimuose skyrėsi vos ne kelis kartus.

Muziejaus vadovas vedasi mus prie kito terminalo: įjungęs ekraną lankytojas gali pasižiūrėti animacinį filmuką, kuriame patraukliai pasakojama apie tokį nepatrauklų dalyką kaip infliacija – kokie tai sudėtingi procesai, kad blogai ir didelė infliacija, ir defliacija, kodėl tai svarbu, ir t. t. Suaktyvinęs dar kelis terminalus, kuriems apibūdinti geriausiai tiktų žodžiais „kietai prikimštus informacijos“, p. Vidmantas grįžta prie „sluoksnių“. Sako pastebėjęs, jog, daugelio mūsų muziejų ekspozicijos orientuotos į tam tikras grupes – inteligentijos, mokslininkų, moksleivių. Gal jiems tokios specializuotos ekspozicijos ir labai įdomios, tačiau paprastam žmogui dažnai – nuobodu, nes stengiamasi parodyti viską, ką muziejus turi vertingo iš konkrečios srities.

„Esmė yra atrinkti tai, kas įdomu visiems, o visa kita – paslėpti giliau, po kitu sluoksniu. Kad žmogus muziejuje gautų atsakymus į tuos klausimus, kurie jam aktualūs. Kad jis ateitų ne vien senienų pažiūrėti, bet pats aktyviai dalyvautų pažinimo procese“, – aiškina p. Laurinavičius. Su pažinimo procesu susijęs ir ekranas, kuriame matyti, kas realiuoju laiku vyksta Vilniaus, Rygos, Talino biržose, kieno akcijos perkamiausios, kas kyla, kas krenta.

„Sakome, jog mūsų žmonės neišmano finansų, nesiorientuoja, kaip investuoti. Atlikus analizę paaiškėjo, jog gal 83% žmonių pinigus laiko kojinėse arba bankuose, o supratimo, kad juos galima investuoti į prekes, akcijas, fondus – nėra“, – kalba p. Vidmantas. Pasak jo, įrengiant šį „eksponatą“ siekta, kad žmogui bent jau kiltų klausimas: kas čia darosi? Ir tai jau gerai, nes jis galbūt pradės ieškoti atsakymo.  O jei stabtelėję prie ekrano išgirsite šalia skambantį senovinį telefono aparatą – kelkite ragelį. Tai LB valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bando jums prisiskambinti.

Bankų pradžia

Taigi – per du aukštus išsidėsčiusiose muziejaus erdvėse lankytojai gali susipažinti su pasaulio bankininkystės bei pinigų istorija, šiuolaikiniais pinigais, Lietuvos pinigų istorija, bankininkystės raida mūsų šalyje nuo pirmųjų kredito įstaigų atsiradimo iki šių dienų. Ponas Vidmantas pasakoja, kad kaupdami eksponatus muziejaus kūrėjai ėjo keliomis kryptimis – viena buvo nukreipta į Lietuvos ir aplinkinių kraštų pinigus, nes Lietuvoje cirkuliavo ir kaimynų pinigai, pvz., Prahos grašiai, kurie buvo tarptautinė Europos valiuta, kaip dabar euras. Pavadinti lotyniškai, Čekijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje – visur jie buvo grašiai.

Kita – bankininkystės kryptis, atskleidžianti Lietuvos banko istoriją ir bankininkystės raidą. Dabar muziejus savo fonduose turi apie 43.000 eksponatų. Beje, fondų saugykla įsikūrusi pirmojo Lietuvoje įsteigto akcinio komercinio banko saugykloje. Tai buvo 1872 m. įkurtas Vilniaus žemės bankas. Jo pastatas, tas pats, kuriame dabar yra Lietuvos banko buveinė, pastatytas kiek vėliau – 1889–1891 m. Vilniaus žemės banko steigėjai buvo turtingi to meto Rusijos žmonės, bankas leido specialius įkaito lakštus ir teikdavo paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą – žemę, namus.

Mostelėjęs į bankininkystės istorijos stendą, p. Vidmantas pasakoja, kad vienos iš bankų funkcijų – saugoti – pradžia matyti Egipte ir Mesopotamijoje, ten šventyklose kaip patikimiausioje vietoje dažnai buvo saugomi grūdai. Tikrosios bankininkystės ištakos – Graikija, kai ten atsirado monetos. Jas reikėjo iš vieno graikų miesto poliaus vežti į kitą, o kadangi juose galiojo skirtingi pinigai, – juos keisti. Taip atsirado pinigų keitėjai. Anot p. Vidmanto, bankininkystės esmė prasidėjo, kai saugoti paliktais pinigais buvo pradėta kredituoti pirklius, laivų statytojus, kad galėtų plėtoti verslus. „Tada ir prasidėjo bankininkystė, nes jos esmė yra kreditavimas“, – aiškina pašnekovas. Jis pasakoja, jog viduramžiais ir Lietuvoje, ir visoje Vakarų Europoje krikščionims buvo draudžiama skolinti pinigus ir užsiimti palūkininkavimu – esą tai buvo laikyta purvinu, nešvariu užsiėmimu. Tai buvo žydų sfera. Vienas dalykas – jiems niekas neduodavo žemės įsitvirtinti, kitas dalykas – jiems reikėjo kuo nors verstis ir jų verslas buvo susijęs su pinigais. Tas finansinis žydų išprusimas iš tobulėjimas atėjo iš anų laikų – kai jiems buvo draudžiama užsiimti kitais verslais. Kunigaikštis Vytautas pirmasis XIV a. suteikė privilegijas Lietuvos žydams verstis tuo palūkininkavimu.

Vidmanto teigimu, pirmoji kredito įstaiga dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado Klaipėdoje, tai buvo 1826 m. įsteigta miesto taupomoji kasa. XIX a. antrosios pusės pradžioje įsisteigė Rusijos valstybinio banko skyriai – Vilniuje, Kaune. XX a. pradžioje centriniai jo rūmai Vilniuje persikėlė į pastatą, kuriame dabar yra Mokslų akademija.

Apskritai Gedimino prospekto pradžia amžių sandūroje buvo bankų prospektas – čia buvo Rusijos valstybinio banko skyrius, priešais, kur dabar yra centrinis paštas, A. Sniadeckiui priklausančiame pastate, buvo įsikūrę Valstybinis valstiečių banko ir Valstybinio bajorų banko skyriai.

Apie lito gyvenimą

Ponas Vidmantas primena, kad iki valstybės atkūrimo 1918-aisiais lietuviškos kilmės bankų mūsų kraštas neturėjo, veikė tik kelios smulkios kredito įstaigos. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918) Vokietijos okupuotai teritorijai, pavadintai Oberostu, į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva, buvo nuspręsta išleisti specialią valiutą – ostrublius. Tai atlikti pavesta kredito įstaigai – Rytų skolinamajai kasai. Jos išleisti pinigai tapo teisėta mokėjimo priemone.

1918 m. vasario 16 d., atkūrus Lietuvos valstybingumą, finansinė, ūkinė ir politinė šalies padėtis tebebuvo nestabili. Neveikė komerciniai bankai, o Vokietijos suteiktos paskolos Lietuvai leido vokiečių okupacinei valdžiai visapusiškai kontroliuoti padėtį šalyje. Pinigų emisijos ir kredito funkcijas atliko ta pati dar Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotuose rytiniuose kraštuose įkurta Rytų skolinamoji kasa (Darlehnskasse Ost), perkėlusi savo būstinę iš Poznanės į Kauną ir išleidusi ostmarkes, kurių vertė buvo prilyginta Vokietijos markėms. Lietuvos Vyriausybės įsakymu 1919 m. pradžioje ostmarkės buvo pavadintos auksinais, o jų šimtoji dalis – skatikais. Pinigų muziejaus vadovas patikslina: kai sakai „auksinas“, gali būti kalbama ir apie šiuos pinigus, ir LDK laikais leistas monetas.

Okupacinės vokiečių valdžios išleisti ostrubliai ir ostmarkės nebuvo padengti realiomis vertybėmis. Tai buvo didžiulių nuostolių Lietuvos ekonomikai atnešę pinigai, todėl skubiai reikėjo steigti savo emisijos banką ir įvesti savus pinigus.

1918 m. pabaigoje Vilniuje, dar tebesant vokiečių kariuomenei, buvo įsteigtas pirmasis nacionalinis bankas – Lietuvos prekybos ir pramonės bankas. Jo centrinė būstinė įkurta buvusio Rusijos valstybinio banko pastate. Bankas turėjo savo skyrius įvairiuose Lietuvos miestuose. Nuo 1918 m. iki 1922 m. buvo įsteigti 7 komerciniai bankai, beveik 100 kredito kooperatyvų, sparčiai didėjo bankinių namų ir kontorų skaičius. Dėl finansinių išteklių stokos pirmųjų komercinių bankų galimybės kredituoti ūkį buvo nedidelės. Jų pagrindinis kapitalas 1921 m. sudarė 37 mln. auksinų, arba 800.000 prieškarinių rublių.

Iki 1922 m. tie auksinai, ostmarkės, baisiai nuvertėjo, nes santykiu 1 su 1 buvo susieti su Vokietijos marke. Pvz., 1930 m. pabaigoje 1 USD kainavo 70 Vokietijos markių, 1922 m. pradžioje jis buvo keičiamas į 200 markių, o metų viduryje – jau į 650. Nuvertėjant markei, nuvertėjo ir auksinas. Pasak p. Vidmanto, jis pats matęs dokumentinių kadrų, kaip po karo Vokietijoje su šluota pinigus gatvėse šlavė – tokie jie buvo beverčiai.

„1922 m. spalio 2 d. pirmą kartą atsidaro Lietuvos banko langeliai ir tie visai neauksiniai auksinai pradėti keisti į litus – vienas litas už 175 auksinus. Lito aukso turinys buvo lygus 1/10 JAV dolerio aukso turinio, todėl vienas JAV doleris buvo vertas dešimties litų“, – dėsto p. Vidmantas. Anot jo, iš pradžių mažai kas tikėjo: ką tas litas, va, markė, susieta su Vokietijos marke, daug patikimesnė. O kas nepasikeitė laiku, nepatikėjo Lietuvos valstybės nacionaline pinigų reforma, – smarkiai nukentėjo, nes santykis kito lito naudai. Mėnesio pabaigoje jis nukrito iki 500 auksinų už litą, o metų pabaigoje 1 litas jau buvo keičiamas į 850 auksinų. Toks aukso paritetas išliko iki pat sovietų okupacijos 1940-aisiais, litas nenuvertėjo. Teoriškai – tiek pat aukso už tam tikrą sumą galėjai nusipirkti 1922 m. spalio 2 d., ir tiek pat – 1940 m. birželio 14 d., okupacijos išvakarėse. Lietuvą užgrobus rudeniop pradėjo kursuoti rubliai, kurį laiką dar kartu su litais. Litas buvo nuvertintas – už jį mokėjo 90 kapeikų, nors reali lito vertė buvo 3-4 kartus didesnė.

„Tragiškas santykis, žmonės buvo apiplėšti. Juk litas buvo tvirta, patikima valiuta, o rublis vis  labiau nuvertėjo, nieko iš jo neliko.

1941 m. kovo 25 d. litai išvis buvo išimti iš apyvartos, o balandžio 1 d. pradėti naikinti. Per visą balandį, iki 30 d., Kauno banko katilinėje, ten, kur visą tarpukarį buvo mūsų centrinis bankas, buvo deginami litai. Turime kiekvienos dienos  protokolus, kiek milijonų išėjo per kaminą. Per mėnesį buvo sunaikintos visos Lietuvoje turėtos litų atsargos“, – liūdną chronologiją atskleidžia p. Laurinavičius.

Pasak jo, su monetiniu sidabru atsitiko kiek kitaip. Kai vokiečiai 1942 m. birželio 22 d. pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, Lietuva jau buvo jos dalis – pačiame pasienyje. Vokiečiai pirmiausiai įžengė į Lietuvą, o rusai pradėjo staigiai pakuotis – krautis turtus, archyvus, dokumentus. Iš Lietuvos banko jie spėjo išvežti tik pusę monetinio sidabro, nes jo kiekiai buvo dideli, o vagonų trūko –  prasidėjus karui vagonai su turtu ir žmonėmis riedėjo į rytus. SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinei kontorai, kuria virto pavadinimą pakeitęs Lietuvos bankas, tuo metu vadovavo Aleksandras Drobnys. Prie jo buvo „priskirtas“ komisaras iš Maskvos, jaunas komunistas Ušakovas. Taip sutapo, kad karas Drobnį užklupo sanatorijoje Birštone. Vėliau jis labai sunkiai išsisuko nuo atsakomybės už neišvežtą sidabrą, o Ušakovas buvo sušaudytas.

Dingę pinigai

Tęsdama sunaikintų pinigų temą prisimenu girdėjusi istoriją, kaip estai nedavė mums savo kronų. Prašomas ją papasakoti p. Vidmantas juokiasi, sako, nelabai mes ir prašėme tų pinigų, tiesiog nepavyko laiku užmegzti kontaktų. O istorija susijusi su menine kompozicija pirmajame muziejaus aukšte, sulipdyta iš popierinių plytų, kurios supresuotos iš ES šalių buvusios valiutos.

„Kai buvo įvedamas euras, šalys pradėjo naikinti savo pinigus – frankus, markes, pesetas, eskudus ir t. t. Tuo metu atėjo skulptorius Leonas Pivoriūnas ir pasiūlė „ką nors padaryti“ iš tos naikinamos valiutos. Muziejus dar buvo senose patalpose, mažiukas – nėra kur tos kompozicijos daryti. Sakom, vis tiek kaupkim tuos pinigus, turėsim naują muziejų – įgyvendinsim idėją. Pivoriūnas rašė į užsienio ambasadas, mes padėjome – į centrinius šalių bankus, taip dailininkui priklausančiame kluone netoli Vilniaus buvo sukaupta 2 t „šiukšlių“ iš 13 šalių sunaikintos valiutos“, – prisimena p. Vidmantas.

Iš kokios šalies valiutos pagamintos plytos, galima susirasti greta esančiame žemėlapyje. Žiūrim – ir Lietuva, ir Latvija tarp šalių įrašyta, o štai Estijos, jau turinčios eurą, – nėra.

„Latviai net greituoju paštu savo susmulkintus latus atsiuntė, tačiau buvo bankų, kurie nedavė“, – šypteli p. Vidmantas.

Į visų pasaulio šalių bankus jis kreipėsi ir šiek tiek kitu klausimu – prašė kiekvienos šalies banknotų pavyzdžių, dabar jie eksponuojami Pinigų muziejuje ir, reikia pasakyti, – ypač atraktyviai.

Laikantis „sluoksnių“ koncepcijos, tie pinigai sudėti į stalčiukus „komodoje“. Susidomėjai kokios nors šalies dabartiniais pinigais, ištraukei stalčiuką, ant kurio, pvz., užrašyta „Albanija“, ir matai tikrus albanų pinigus. O kol stalčiuką trauki, įsijungia didžiulis ekranas ant sienos ir pateikia geopolitinę informaciją apie šalį: plotą, politinę sistemą, administracinį suskirstymą, demografiją, pinigus ir t. t.

„Tai mūsų "vinis" – interaktyvumas, kad žmogus pats ieškotų informacijos, būtų sudomintas“, – matydamas mūsų nustebimą aiškina p. Vidmantas. Paklaustas, nuo ko nusižiūrėjo tokį „žaislą“, pasakoja idėją pasigavęs viename Seulo muziejuje. Ten pamatė, kad paspaudus mygtuką dideliame žemėlapyje prie valstybių užsidega mažytės lempytės, ir tai labai patinka mokinukams – jie susidomėję spaudo tuos mygtukus.

„Kilo idėja, bet padaryti norėjosi įdomiau ir sudėtingiau. Konsultavomės su informacinių technologijų specialistais,  baldininkais, dizaineriais, kaip visa tai padaryti. Nė viename pasaulio muziejuje nesu matęs ko nors panašaus, išskyrus idėją. O ją duoda koks nors impulsas, jis gali būti visai iš kitos srities“, – sako p. Vidmantas. Paklaustas, ar jau patentavo savo išradimą, purto galvą: ne, apie tai negalvojo.

Grįžtant prie pinigų, kurių nėra, – viename iš stendų pristatomi Lietuvos litai, kokie jie būtų, jei prancūzai būtų sutikę spausdinti juos 1990-aisiais. Ponas Vidmantas pasakoja, kad Prancūzijos valdžia tuomet neatsisakė spausdinti litų, bet vis vilkino – juos spaudė M. Gorbačiovas. Lietuvos Vyriausybė ir bankas nutarė kreiptis į Amerikos banknotų korporaciją, ir pirmuosius litus išspausdino ten, tačiau jau patobulintus. Įdomu tai, jog 1.000 Lt banknotai tuomet taip pat buvo išspausdinti, kaip ir 500 Lt, bet nenaudoti, nes priimta tvarka, jog didžiausias šalies apyvartoje esantis banknotas turėtų būti maždaug pusės vidutinio atlyginimo vertės.

„Kai buvo įvedami litai 1993 m., vidutinis atlyginimas buvo apie 100 Lt, , todėl tokio banknoto fiziškai nereikėjo, jau šimtinė buvo didelis pinigas“, – teigia p. Vidmantas. O dabar tų banknotų nebegalima vartoti, mat jie turi per mažai apsaugos priemonių – tik 8. Dabartiniuose 500 Lt banknotuose jų yra apie 30. Banko muziejuje gali pamatyti ne vien buvusių ar „neįvykusių“ pinigų, bet ir būsimų – pvz., būsimų lietuviškų eurų, jų pavyzdžiai jau pagaminti.

„Viskas buvo padaryta. Monetų kalykla buvo pasirengusi juos kaldinti, bet, kai nebuvo euras įvestas, taip ir liko“, – rankomis skėsteli p. Vidmantas.

Aukso lobiai

Lygiai taip pat nenuobodžiai eksponuojami LDK pinigai. Tarp jų – tikrų tikriausia retenybė, Zigmanto Vazos laikų lietuviška 10 dukatų aukso moneta, sverianti 34,8 g. Ji buvo nukaldinta Vilniaus kalykloje, tokios monetos neturi joks Lietuvos muziejus, visame pasaulyje išlikusios vos kelios tokios.

Pasak p. Vidmanto, kiek ji vertinama, sunku pasakyti, mat pastaruoju metu aukcionuose jų nebuvo. Kiek maždaug – galima spręsti pagal panašią, mažiau retą Zigmanto Vazos laikotarpio Vilniaus kalyklos 5 dukatų – monetą. Vokietijoje, Kiunkerio aukcione, prieš pusmetį ji buvo parduota už 110.000 EUR, su mokesčiais – 134.200 EUR. Pradinė monetos kaina buvo 40.000 EUR.

Pasak p. Vidmanto, muziejus tas monetas įsigijo anksčiau ir mokėjo keletą kartų pigiau.

„Tai yra investicija, Lietuvos turtas, mūsų kultūros vertybės, kurios kažkada buvo išvežtos – per karus, plėšimus, o dabar po kruopelytę reikia surankioti. Būtų keista, jei turėję tokias monetų kalybos tradicijas negalėtume parodyti, kaip atrodė mūsų pačių kaldinti pinigai“, – įsitikinęs p. Vidmantas.

Su viso pasaulio auksinių monetų istorija galima susipažinti cokoliniame muziejaus aukšte. Apžiūrinėdama turtingą aukso monetų kolekciją pasitikslinu, ar tai tikrai monetų replikos. Ponas Vidmantas net antakius iš nuostabos kilteli.

„Ne, – sako, – jūs juokaujate. Mes neturime nė vieno netikro daikto. Čia viskas tikra, nė vieno muliažo.“

Tikra ir tai, kad užlipęs ant greta esančių svarstyklių gali sužinoti, kiek pagal tos dienos vertę biržoje būtum įkainotas, jei kūnas būtų iš aukso, sidabro ar platinos. Užlipu, pasisveriu. Neblogai – jei būčiau iš aukso, kainuočiau beveik 10 milijonų.

Eidama – tokia vertinga – iš Pinigų muziejaus Gedimino prospekte sutinku kelis bičiulius. Suprantu, kad pasakoti apie muziejaus eksponatus yra beveik tas pats, kas perpasakoti knygos ar kino filmo turinį. Todėl ir nepasakoju. Tik pasakau: nueik, žiauriai gerai padarytas muziejus.

***

***

Tekstas skelbtas spalio 7 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.