Kai pasiūlytieji mainai sunkiai dera su morale
Mat derlingoje Ukrainos žemėje užauginta produkcija sudaro beveik dešimtadalį viso pasaulio grūdų rinkos. Ir jeigu dėl karo tokia ženkli dalis šio maisto produkto nepasiektų vartotojų visame pasaulyje, kai kuriuose regionuose gali grėsti badas.
Todėl imtasi aktyviau dairytis, kaip užtikrinti, kad Ukrainoje šį sezoną užauginti grūdai būtų saugiai išvežti iš Kremliaus agresiją patiriančios šalies.
Priemonių ir pasiūlymų yra įvairių. Vienas garsiausiai pastarosiomis dienomis nuskambėjusiųjų – Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas pasiūlė sušvelninti sankcijas Rusijai, jei ji neblokuos Ukrainos grūdų eksporto per uostus.
Pranešama, kad A. Guterresas šiuo klausimu jau esą derasi su Rusija, Turkija ir kitomis šalimis.
Mainais už ukrainietiškų grūdų eksporto blokados panaikinimą JT generalinis sekretorius siūlo grąžinti Rusijos ir Baltarusijos kalio trąšas į pasaulinę rinką.
Kol kas nė viena suinteresuotoji pusė nekomentuoja tokių derybų. Iš Lietuvos atsakingų pareigūnų irgi dar neteko išgirsti apie jų požiūrį į tokius mainus – sankcijų Maskvai sušvelninimą, kad rusai leistų Ukrainoje užaugintus grūdus saugiai išgabenti laivais.
VŽ nuomone, vargu ar tokie mainai galėtų būti laikomi moraliai pagrįstais. Agresorius turi būti baudžiamas už savo veiksmus, o sankcijos yra viena veiksmingiausių tokio poveikio priemonių. Todėl jos negali būti švelninamos.
Tuo labiau, kad tikrai yra ir kitų, alternatyvių būdų užtikrinti grūdų išvežimą iš Ukrainos. Gabenimas laivais, be abejo, yra pigiausias ir logistiškai efektyviausias tokio eksporto kelias. Bet ukrainietiškus grūdus galima vežti ir geležinkeliais per Lenkiją ar Moldovą ir Rumuniją, o toliau perkrauti į laivus uostuose toje pačioje Lenkijoje ar Rumunijoje, taip pat Vokietijoje, net ir Lietuvoje.
Nors toks kelias yra gana sudėtingas, ilgas ir, svarbiausia, brangus, Vakarai tikrai turi galimybių pasirūpinti bent daliniu jo finansavimu.
Reikėtų pasiruošti ir tam, kad grūdų kainos šaus į viršų. Tiesą sakant, jie jau dabar brangsta.
Taigi, vargu ar būtų pagrįsta dėl vieno kilnaus tikslo – pagalbos ukrainiečiams išgabenant jų grūdinę produkciją į tarptautinę rinką, paaukoti kitą, ne mažiau svarbų siekį – griežtomis, neapeinamomis sankcijomis stabdyti agresorių.
Bet geriausiai šią Ukrainos grūdų išgabenimo problemą išspręsti padėtų aiški, nedviprasmiška, nevėluojanti ir labai gausi karinė Vakarų parama Kyjivui. Kuri savo ruožtu užtikrintų Rusijos agresijos sustabdymą ir Juodosios jūros uostų saugaus veikimo užtikrinimą.
Apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kreipdamasis į partnerius Vakaruose: „Pasauliui gresianti maisto, pirmiausia grūdų, krizė yra Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, jos vykdomos Ukrainos žemės ūkio produkcijos ekspropriacijos ir Ukrainos jūrų uostų blokados pasekmė. Išeitis yra – arba mes padedame Ukrainai užtikrinti Juodosios jūros uostų saugumą, arba Ukraina gauna tiek ginkluotės, kad galėtų tai padaryti pati – užtikrinti išgabenamų ir pasauliui taip reikalingų grūdų saugumą. Tik nuo mūsų priklauso, ar Ukraina galės ir toliau tiekti pasauliui savo grūdus.“
Beje, visos šios su ukrainietiškų grūdų gabenimo kelių paieška susijusios aplinkybės dar kartą įrodė, kaip svarbu Lietuvai turėti strategines transporto jungtis su Vakarais. Juk jeigu turėtume ne tik iki Kauno, bet iki pat Klaipėdos nutiestą europietiško geležinkelio „Rail Baltica“ atšaką, galėtume pasiūlyti Ukrainai gerokai pigesnę jų eksportuojamos produkcijos gabenimo alternatyvą.
Todėl, VŽ nuomone, Lietuva turėtų aktyvinti pastangas, kad „Rail Balticos“ ir kitų sąsajų su Europa statybos būtų spartinamos.
