Mūsų gyvenimas ankštyje
Politikai ateityje mato naujų energijos šaltinių revoliuciją, ypač vandenilio, kuri kol kas atidedama, – naujas gynybos pramonės gamyklas, naujus geležinkelius, papildomus plotus investicijoms, upinius uostus ir daug smulkesnių pokyčių.
Kur permainos – ten ir nepatenkinti balsai, vienu atveju garsesni, kitu – tylesni. Vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių galėtų būti dėl gyventojų pasipiktinimo palaidotas Danijos investuotojų planas Kretingos arba Akmenės rajone statyti metanolio ir vandenilio gamyklą. Ne vienoje Lietuvos vietoje aktyviau ar pasyviau kovojama ir su naujomis vėjo jėgainėmis, miestiečių protestų sulaukė Kauno Marvelės upinio uosto planai. Net ir Baisogaloje, kur statoma šaudmenų gamykla sukurs mažiausiai 150 darbo vietų, iš vietinių lūpų skriejo ne tik optimizmas, bet ir baimė.
Tai nėra nei keista, nei neteisinga. Neretai nauji projektai reiškia ir mažiau vietos gamtai ar žemdirbystei. Gyventojai pripratę prie esamos tvarkos, ramybės, o protestai yra svarbi demokratijos dalis. Dalis netgi mano, kad apskritai planai nėra blogi, bet galbūt juos būtų galima įgyvendinti kur nors kitur – tik ne mano kieme? Kiti neretai yra tiesiog konservatyvūs – visos Lietuvai reikalingos statybos jiems baigėsi prieš kiek daugiau nei 30 metų.
Pasitikėjimo kai kuriais atvejais neprideda ir pati pramonė. Bene daugiausia aktyvaus pasipriešinimo statybų metu sulaukusi netoli Vilniaus esanti „Homanit Lietuvos“ gamykla juto spaudimą ir į save nukreiptas šviesas. Ir vis viena sugebėjo užkliūti už slenksčio – praėjus mėnesiui nuo gamybos pradžios, į aplinką išleisti didelius kiekius medienos plaušų. „Grigeo Klaipėda“ potencialiai gali gauti didžiausią aplinkosauginę baudą šalies istorijoje, tačiau šimtų tūkstančių tonų išleistų teršalų atgal į vamzdį nesugrąžins.
Vis dėlto, norėdami augti, turėsime toliau keistis, daugiau statyti ir vis tiek pamėginti racionaliai išsitekti. Tai sukels iššūkių. Pavyzdžiui, iki 2028 m. turime nuspręsti, ar Lietuvoje vystysime branduolinę energetiką. Uždaromos Ignalinos atominės elektrinės komanda taip pat po truputį domisi mažais branduoliniais reaktoriais (iki 300 MW galios), apie tai labai aktyviai kalba ir kaimyninės šalys.
Neaišku, kur tokius reikėtų statyti. Nepaisant didelio bendro lietuvių „popierinio“ entuziazmo dėl atominės energetikos, vienintelis regionas, pasirengęs išskėstomis rankomis priimti atomą, būtų Visaginas. Tačiau kartu būtų labai keista, jei strateginį energetikos objektą vėl statytume už kelių kilometrų nuo ištikimiausios Rusijos pagalbininkės Baltarusijos pasienio. Pats pasienis irgi sulaukė dėmesio – Seime ir visuomenėje sklando idėja sukurti naujų pelkių barjerą, o tai reikštų dar kiek „ankštesnę“, nors ir saugesnę Lietuvą.
Šiuo metu taip pat ieškoma vietos realiai branduolinių atliekų saugyklai – išrinktos potencialios 77 vietos. Galutinai apsispręsti reikia iki 2047 m., tačiau kelių savivaldybių merai jau šiandien stoja piestu. Terminui artėjant ir potencialių vietų mažėjant, nuotaikos gali dar labiau bjurti.
Potencialių įkaitimo taškų ateityje kels ir gerokai mažiau kontroversiški objektai – augs gynybos pramonė ir jai skirta infrastruktūra, energetikos produktų gamintojai greičiausiai toliau suks ratus aplink patrauklias vietas, o valstybei augti ar jos problemoms spręsti reikalingi projektai toliau eis į akistatą su įprasto vieno ar kito kaimo ar miesto gyvenimo tėkme.
Sakyti, kad Lietuvoje jau dabar trūksta vietos, būtų neteisinga – daugeliui šalies LEZ dar toli gražu iki užsipildymo, tačiau apsisprendimą investuoti lemia ne tik laisvas plotas. Naujų LEZ kūrimas stringa, o kitokio tipo investicinių zonų kūrimą neretai lydi politinis susiskaldymas – tai galime matyti, pavyzdžiui, Plungės pramonės parko ir jau ne vienus metus linksniuojamo Alytaus aerodromo atveju.
Sprendimo raktas, kaip visada, yra ir toliau gali būti pinigai – gyventojams ir bendruomenėms nepatogumai privalo būti kiek įmanoma labiau sumažinti ir teisingai kompensuoti. Taip pat komunikacija, sako Ekonomikos ir inovacijų ministerija, jau turinti gaires, kaip užsienio investuotojams įtraukti bendruomenes ir komunikuoti apie planuojamus projektus, tokius kaip, pavyzdžiui, sąmyšį Kretingos rajone sukėlęs žaliasis vandenilis ar kitos naujos industrijos.
Nežinia, ar to pakaks, tačiau iš naujus projektus laiminančių politikų ir investuotojų bet kokiu atveju bus tikimasi visiško sąžiningumo. Visgi sąžiningumo reikėtų ir iš kiekvieno piliečio – ar projektas x kelia pagrįstų rizikų, ar tiesiog nenorima pokyčių? Ir ar po daugiau nei 700 metų pokyčių būtent taip sutapo, kad jau šiandien pastatėme idealią savo valstybę, kuriai nieko nebereikia?
