L. Ivanauskas. Keičiame įstatymus: kas svarbiau – rami sąžinė ar nauda aplinkosaugai?

Rugsėjo mėnesį Seimas priėmė net keletą įstatymų pakeitimų, kurie, kaip turbūt tikimasi, vienaip ar kitaip galėtų pakeisti elektronikos atliekų sektorių. Pakeitimų, kaip buvo nutarta po ne vienerių metų svarstymų, sulaukė Atliekų tvarkymo įstatymas, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Administracinių nusižengimų kodeksas. Bet ar tai lems pokyčius rinkoje, kurių – negalime nepripažinti – iš tiesų reikia? Ar kai kurie pakeitimai tėra tik sąžinei nuraminti, kad šiek tiek pajudėjome iš vietos, nes reikėjo „kažką daryti“?

Kalbėti apie aplinkosaugą šiandien gana sudėtinga. Viena vertus, tokių kalbų daugelis jau esame sotūs, tapome joms atsparūs. Kita vertus, geopolitinės įtampos ar politinis teatras dabar atrodo svarbesni. Antrame plane lieka ir karo veiksmų kuriamas ekologinis pėdsakas ar iškastinių išteklių poreikis išmanioms gynybos technologijoms. Vis dėlto, nepaisant visų iššūkių, europiečiai vis dar nori ir gali gyventi patogiau nei vakar, elektronikos įrangos rinka auga – prietaisų įvairovė didėja, jų parduodama ir, deja, išmetama vis daugiau.

Minėtos aplinkybės lemia ir vis didesnę ES nustatytą elektronikos atliekų surinkimo normą. Ji, vertinant gaminių srautus, šiuo metu yra net 65%. Deja, Lietuvoje ši privalomai surenkama elektronikos atliekų dalis auga ne taip greitai kaip ES (ir tokia pat nacionalinė) atliekų surinkimo užduotys. 2020–2023 m. minėtas metinis rodiklis šalyje svyravo tik apie 32–39%.