Nuo Kinijos atsiribojome, bet teoriškai

Bet net ir praėjus porai metų, komerciniai ryšiai su sala išlieka gerokai mažesni, negu buvo tikėtasi. Baigiantis Seimo ir Vyriausybės kadencijoms, galima ramiai ir nešališkai paanalizuoti šio svarbaus Azijos politikos sprendimo pliusus ir minusus.

Nepaisant praėjusių vyriausybių pastangų, Kinija niekada taip ir netapo svarbia eksporto vieta Lietuvos įmonėms. Rekordiniais 2020-aisiais, kaip rodo Inovacijų agentūros apžvalga, šalies verslas į didžiausią Azijos rinką pardavė prekių ir paslaugų už 300 mln. eurų, o tai nesiekė net 1 proc. bendro šalies eksporto kiekio. Pekinui įvedus neoficialią blokadą, pardavimai nukrito iki 99 mln. eurų, bet atsigavo iki 145 mln. eurų praėjusiaisiais metais. Svarbu paminėti, kad tikrasis eksporto mastas į Kiniją buvo ir lieka didesnis, negu atspindi statistika, nes Lietuvos įmonės dažnai tiekia komponentus Vakarų Europos grandinėms, kurių produktai vėliau keliauja į trečiąsias šalis.

Dvišalės investicijos visada buvo nedidelės, o kinų pinigai mūsų valstybėje beveik nekūrė pridėtinės vertės ir nekėlė darbo našumo. Svarbu paminėti, kad, Kinijos komunistų partijai (KKP) bandant atgaivinti stagnuojančią ekonomiką ir skatinant besaikį eksportą, beveik iki 2 mlrd. eurų išsipūtė metinis importas iš Rytų Azijos šalies. Kaip skelbiama Rytų Europos studijų centro analitinėje apžvalgoje, jau pasirodė pirmieji ženklai, kad desperatiškas Kinijos įmonių bandymas įsitvirtinti užsienio rinkose išaugino jų investicijas Lietuvoje, nors dar per anksti daryti išvadas, ar tai taps nuolatine tendencija.

Viena vertus, kaip rodo Užsienio reikalų ministerijos (URM) skelbiami duomenys, prekyba su Taivanu yra gerokai mažesnė ir taip pat neša deficitą, o eksportas niekada neviršijo 30 mln. eurų. Kita vertus, pagerėjus santykiams su Taipėjumi, Lietuva sulaukė keleto įdomesnių investicijų. Valstybinė įmonė „Taiwania Capital“ įkūrė 200 mln. JAV dolerių investicijų fondą, bet pinigai bus skirti visai Centrinei ir Rytų Europai, o jo vadovai taip pat aktyviai domisi Čekijos, Lenkijos ir Estijos bendrovėmis. „Taiwania Capital“ jau investavo 10 mln. JAV dolerių į „TransferGo“, 4,9 mln. JAV dolerių į dirbtinio intelekto (DI) medicinos startuolį „Oxipit“ ir 3,5 mln. eurų į lazerių įmonę Litilit“. Saulės modulių gamintojai „SoliTek“ sulaukė 8 mln. eurų kredito palankesniam komponentų įsigijimui, o Taivano užsienio reikalų ministerija skirs 10 mln. eurų „Teltonikos“ grupei puslaidininkių lustų gamybai Lietuvoje vystyti. Nors Taipėjaus investicijos kol kas kuklios, jos orientuotos į aukštąsias technologijas ir gali atnešti daug pridėtinės vertės tolimesnėje ateityje.

Lietuvos užsienio politikos perorientavimas nuo Kinijos į Taivaną komerciškai buvo nuostolingas, tačiau tai tikrai nebuvo visapusiškai blogas sprendimas. Pekinas yra nepamainomas Rusijos ramstis jos kare prieš Ukrainą ir rimtai užsimojo sutrikdyti JAV dominuojamą tarptautinę sistemą, kurios dalis ir naudos gavėja yra ir Lietuva. Valdžios veiksmai tikrai uždirbo karmos taškų Vašingtone, nors to praktinę naudą ir sunku pamatuoti. Daugybė užsienio kompanijų yra priverstos sekti mūsų šalies verslų pavyzdžiu ir ieškoti naujų rinkų, nes dėl stagnuojančios ekonomikos Kinijoje vis sunkiau likti pelningiems, ką ir kalbėti apie rezultatų augimą.

Nors kinų įmonės vis daugiau investuoja į Europą, pasak tyrimų bendrovės „Rhodium Group“, daugiausia tai yra elektromobilių gamintojai ir jų tiekėjai, kurie galiausiai įsikurs valstybėse, kuriose jau yra automobilių pramonė, patrauklūs darbo kaštai ir draugiška administracinė aplinka, – Višegrade (ypač Vengrijoje), galbūt Prancūzijoje ir Ispanijoje. Tai neišvengiamai smogs tradicinei sektoriaus galiūnei Vokietijai ir, pasak „Financial Times“, jau dabar verčia „Volkswagen“ ir kitus koncernus galvoti apie gamyklų uždarymą namų rinkoje. Darbo praradimai ir rinkėjų nepasitenkinimas dar labiau sustiprins radikalias politines partijas Berlyne ir įvarys pleištą tarp ES šalių. Be to, dabartinėje prekybos sistemoje plyno lauko investicijos į aukštąsias technologijas dažnai tampa prekybos srautų pranašu, tad naujos kinų gamyklos tik dar labiau užtvindys Europą importu.

Nepaisant aukščiau išvardytų priežasčių, suartėjimas su Taivanu visgi nebuvo gerai įgyvendinta idėja. Didžiausia visos sagos klaida – stulbinamas mūsų politikų nenoras iš anksto suprasti savo sprendimų pasekmių. Nepaisant vėlesnių išsisukinėjimų ir pasiteisinimų, URM vadovybė ir Taipėjui palankūs Seimo nariai turėjo numatyti, kad vienas žodis atstovybės pavadinime sukels daug problemų šalies verslui. Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie būtų galėję paaiškinti, ką leidimas vartoti Taivaniečių pavadinimą reikštų Pekinui, ir perspėti dėl jo atsako. Sunku suprasti, ar tai įvyko dėl kai kurių politiko neapdairumo ar tiesiog nenoro įsiklausyti į kitas nuomones.

Dabartiniai veiksmai kiek primena verslo ryšių su Kinija 2012–2020 m. plėtojimą. Abiem atvejais nepagrįstai tikimasi, kad politiniai sprendimai gali duoti ilgalaikės komercinės naudos, ir bandoma prisivilioti tokius egzotiškus žaidėjus kaip „Bank of Taiwan“.

Čekija ėmė stiprinti ryšius su Taivanu panašiu metu kaip ir Lietuva. Nors Praha taip pat sulaukė grasinimų lavinos iš Pekino, kai siuntė parlamentines delegacijas į Taipėjų ir kalbėjosi su salos prezidente, bet pagal oficialią statistiką šalies eksportas į Kiniją beveik nenukentėjo ir netgi paaugo. Čekai taip pat užsitikrino susitarimus dėl puslaidininkių vystymo, o anksčiau minėtos „Taiwania Capital“ investicijos į keletą Slovakijos startuolių sufleruoja, kad tik laiko klausimas, kada jų sulauks kaimyninė valstybė.

Kita ne mažesnė Lietuvos užsienio politikos nesėkmė yra jau 3 metus neveikianti ambasada Pekine. Derėtų priminti, kad KKP nereikalavo jos uždaryti, tik pakeisti statusą į žemesnio lygio atstovybę, bet mūsų šalies užsispyrimas ir nelankstumas privertė nedidelę Kinijos lietuvių bendruomenę pasijusti pamirštais ir antrarūšiais piliečiais. Priešingai, negu teigia URM, šiuo metu net elementariausios konsulinės paslaugos kaip paso atnaujinimas reikalauja nepatogių kelionių ir nemažų išlaidų.

Kiek ironiška, kad Lietuvos ir kitų aplinkinių valstybių bandymai sustiprinti Taivano poziciją prieš Kiniją ne tik nepadeda, bet net truputį kenkia pačios salos saugumui ilguoju laikotarpiu. Dar buvusios prezidentės Tsai Ing-wen pradėtos pastangos sustiprinti Taipėjaus diplomatinį statusą tarptautinėje arenoje yra bevertės, nes regiono karinis balansas vis labiau palankus Kinijai. Viena svarbiausių to priežasčių yra taivaniečių nenoras ar nesugebėjimas išspręsti įsisenėjusių kariuomenės problemų, o Vakarų šalių dėmesys tik suteikia apgaulingą saugumo jausmą salos vadovybei ir gyventojams.

Santykiai su Pekinu tikrai nėra svarbūs ir net šiek tiek žalingi Lietuvai. Kinija yra priešiškai prieš Vakarus nusistačiusi valstybė, kuri remia Rusijos agresiją ir kelia rimtą grėsmę Europos ekonominei gerovei. Tikrai neramu, kai Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys nesugeba parodyti stuburo dėl poros didelių korporacijų interesų ir aktyviau prieštarauti KKP veiksmams. Tačiau stebina, kad dabartinė Vyriausybė, ar bent URM vadovybė, nesugebėjo tinkamai įvertinti savo galimybių ir veiksmų pasekmių stiprinant santykius su Taivanu. Geros, bet prastai įgyvendintos idėjos kompromituoja pačios save. Lietuvos poziciją kiek gelbėjo Europos Sąjunga (ES), kuri gana greitai sureagavo į Pekino veiksmus ir 2022-aisiais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) pradėjo arbitražo bylą. Nors ieškinys šių metų pradžioje buvo sustabdytas ir tikrai neatgrasytų Kinijos nuo kerštavimo, daug ekspertų neslėpė nuostabos, kad ES išdrįso oficialiai užstoti išsišokusį Vilnių. Komunistų partija pagaliau sulaukė signalo, kad požiūris į ją Europoje keičiasi.

Tačiau jokiu būdu nereikėtų manyti, kad ES perims vanagišką Lietuvos poziciją. Nors mūsų blokas vis labiau pradeda galvoti apie savo geopolitinį saugumą, jo politika Kinijos atžvilgiu lieka susiskaldžiusi ir prieštaraujanti pati sau. Nors ES institucijos Briuselyje stebi Pekiną su sveikintinu įtarumu, nemažai nacionalinių vyriausybių nedrįsta pyktis. Šiais metais Europos Komisijos priimti muitai kiniškiems elektromobiliams yra puikus to pavyzdys. Pekinas ėmėsi tradicinės „skaldyk ir valdyk“ taktikos, grasindamas sustabdyti prancūziško brendžio bei ispaniškos kiaulienos importą ir mobilizuodamas vokiečių automobilių gamintojus daryti įtaką Briuselio veiksmus už uždarų durų. Kampanija netruko duoti diplomatinių rezultatų, kai Ispanijos premjeras rugsėjį vizito Kinijoje metu viešai pasisakė prieš naujas rinkliavas, nors jo šalis yra antra didžiausia automobilių gamintoja ES ir stipriai nukentėtų nuo nesąžiningos kiniškų elektromobilių konkurencijos. Pasak užsienio žiniasklaidos, Berlynas irgi tyliai, bet labai įnirtingai priešinosi apmokestinimui, nors Vokietija yra viena labiausiai nuo kiniškos ekonominės ekspansijos pažeidžiamų valstybių pasaulyje.

Izraelio schema slapta pagaminti pranešimų gaviklius ir panaudoti kaip ginklą prieš „Hezbollah“ dar kartą priminė, kaip svarbu pasirūpinti tiekimo grandinių saugumu. Deja, bet aukščiau paminėtos šalys pamiršta, kad šiuolaikiniai automobiliai yra išmanūs kompiuteriai su daugybe jutiklių ir galimybių sekti aplinką. Kinija lyg įgijo pranašumą gamindama tokias technologijas kaip baterijos, kurias Europai reikėtų perimti, bet dažnai vis dar nepagalvojama, kokių grėsmių kelia sąlyčio taškai su nedraugiškais režimais. Galima pasiguosti, kad JAV, kurios daug labiau stengiasi atsikratyti didžiosios Rytų Azijos šalies pagamintų dronų, saugumo kamerų ir kitų jautrių produktų, vis tiek susiduria su nemažai iššūkių.

Ilguoju laikotarpiu ES būtų labai sveika stipriai apriboti ekonominius ryšius ir geopolitinę priklausomybę nuo Kinijos, tačiau retorika per dažnai nevirsta reikalingais veiksmais. Būtų puiku, jei Europos šalys perimtų Lietuvos poziciją Rytų Azijos valstybės atžvilgiu ir kartu sustiprintų santykius su Vašingtonu. Bet sutarimo trūkumas ir lėtas sprendimų priėmimas nesikeičia net ir žinant KKP kėslus, o mūsų valdžia nusprendė vienai galingiausių valstybių pasaulyje paberti druskos ant ypač skausmingos žaizdos. Gerai, kad verslas nedaro įtakos šalies užsienio politikai kaip Vokietijoje, bet žalingas jo interesų naikinimas irgi turėtų liautis. Nebūtina nubraukti praėjusių ketverių metų pasiekimų vystant santykius su Taipėjumi ar per daug suartėti su pavojingu Pekinu, kad vėl būtų atidaryta diplomatinė atstovybė Kinijoje ir palengvintas eksportuojančių verslų gyvenimas. Belieka tikėtis, jog ES narės taip pat supras, kad nereikėtų tikėtis geros valios iš Pekino ir gilinti atskirties su JAV.