JAV prezidento J. Bideno kalba Vilniuje

Labas, Lietuva! Kaip mano mama sakydavo: „Dievas jus myli.“  

Gera grįžti į Vilnių, į regioną ir pas tautą, kuri geriau nei bet kas kitas žino, kokią transformuojančią galią turi laisvė. Žinote, jūs parodėte pasauliui, kad negalima paneigti vieningos tautos stiprybės.

Ir kartu su savo broliais ir seserimis Estijoje ir Latvijoje padėjote užbaigti susiskaldymo erą, pasitelkdami bendrystės galią. Baltijos kelias, o ne Berlyno siena, tapo Europos ateities simboliu.

O vėliau, kai sovietų tankai dar kartą siekė paneigti jūsų Nepriklausomybę, vilniečiai pasakė: „Ne.“ Ne, ne, ne.  Ir 1991 m. sausį dešimtys tūkstančių piliečių, neginkluotų ir nepalaužiamų, atėjo savo noru, stodami kaip vienas ginti Televizijos bokšto, saugoti Aukščiausiosios Tarybos ir ginti laisvės.

Keturiolika didvyrių tragiškai žuvo. Šimtai buvo sužeisti. Tačiau visas pasaulis pamatė, kad dešimtmečius trukusi priespauda nė kiek neužgesino šios šalies laisvės liepsnos. Aš rimtai. Tai labai svarbu.

Jūs išlaikėte stiprią Lietuvos šviesą. Jūs išlaikėte ją ryškią. Ir išlaikėte šviesą čia, Vilniuje, ir Vašingtone, kur kasdien plevėsavo geltona, žalia ir raudona jūsų vėliavos spalvos.

Praėjusiais metais minėjome 100 metų nenutrūkstamų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Baltijos šalių diplomatinių santykių sukaktį.

Amerika niekada nepripažino sovietų okupacijos Baltijos šalyse.  Niekada, niekada, niekada, niekada, pone Prezidente. Be to, jūs turite puikų prezidentą. Atsistokite. Na, atsistokite.

embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/2083

Kaip jūsų prezidentas gali jums patvirtinti, ryšiai tarp lietuvių ir amerikiečių niekada nesilpnėjo.

Praėjus vos 7 mėnesiams po kruvino sausio susidorojimo, pirmieji užsienio svečiai, kurių pasuose čia, Lietuvoje, buvo uždėti šios naujai atgimusios valstybės vizos antspaudai, buvo Amerikos lietuviai iš Čikagos, Ilinojaus valstijos. Ir jų šeimos iki šiol tuo didžiuojasi.

Šūksnis iš auditorijos:  Iš Los Andželo.

J. Bidenas: Iš Los Andželo atvyko po to (juokiasi). Daug kas atėjo po to.

Žiūrėkite, daugelis tame lėktuve buvo pabėgę iš Lietuvos pirmaisiais sovietų priespaudos metais ir stebėjosi, stebėjosi, kad grįžo į šią nepriklausomą valstybę. Vienas iš jų žurnalistams pasakė, cituoju: „Ši diena mums yra tarsi prisikėlimas. Ši diena, tėve, mums kaip prisikėlimas.“ Tai tikra citata.  Toks buvo jausmas.

Ir tai buvo prisikėlimas, kuris greitai tapo apreiškimu. Ir tauta, kuri šiandien yra laisvės ir galimybių tvirtovė, išdidi Europos Sąjungos ir NATO narė.  

Man teko didelė garbė kaip JAV senatoriui 2004 m. pasisakyti už Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įstojimą į NATO.  Argi ne puikiai tai padariau?

Tačiau juokaudami pagalvokite, ką ir kaip tai pakeitė.  Pagalvokite, kas nutiko.

Dabar, per pastarąsias kelias dienas, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas turėjau garbės dalyvauti istoriniame NATO viršūnių susitikime, kurį surengė Lietuva ir kuriame pasveikinome naujausią NATO sąjungininkę Suomiją ir pasiekėme susitarimą kuo greičiau į Aljansą priimti Švediją. Ir prezidentas Erdoganas (Turkijos prezidentas – VŽ) laikėsi duoto žodžio.

Mes buvome jūsų istorinės kelionės liudininkai. Ir aš didžiuojuosi galėdamas vadinti Lietuvą drauge, partnere ir sąjungininke. Sąjungininke. Sąjungininke.

Netrukus NATO turės laisvai 33 nares, stovinčias kartu, kad apgintų mūsų žmones ir mūsų teritoriją, susietas demokratinių vertybių, kurios daro mus stiprius, ir mūsų šventos priesaikos, kad puolimas prieš – tai šventa priesaika – puolimas prieš vieną yra puolimas prieš visus.  Nes kiekviena NATO narė žino, kad mūsų žmonių stiprybės ir mūsų vienybės galios negalima paneigti.

Jei mano žodžiai skamba optimistiškai, tai todėl, kad toks esu.

Šiandien mūsų Aljansas išlieka pasaulinio saugumo ir stabilumo atrama, kokia buvo daugiau nei septynis dešimtmečius. NATO yra stipresnė, energingesnė ir – taip – vieningesnė nei kada nors anksčiau per visą savo istoriją.  Iš tiesų – gyvybiškai svarbi mūsų bendrai ateičiai.

Tai įvyko neatsitiktinai.  Tai nebuvo neišvengiama.

Kai Vladimiras Putinas, trokšdamas žemės ir valdžios, pradėjo žiaurų karą Ukrainoje, jis statė, kad NATO subyrės. Jis statė, kad NATO subyrės. Jis manė, kad mūsų vienybė subyrės nuo pirmojo išbandymo. Jis manė, kad demokratiniai lyderiai bus silpni. Tačiau jis klydo.

Susidūrę su grėsme taikai ir stabilumui pasaulyje, demokratinėms vertybėms, kurios mums brangios, pačiai laisvei, padarėme tai, ką visada darome: Jungtinės Valstijos sustiprėjo. NATO ėmėsi veiksmų. Mūsų partneriai Europoje, Vidurio ir Ramiojo vandenyno regione ėmėsi veiksmų. Jie prisidėjo visame pasaulyje.

Ir mes esame pasiruošę, buvome pasiruošę, nes laikėmės kartu.

Mėnesiais prieš karą, kai Putinas telkė savo pajėgas Ukrainos pasienyje ir ruošė dirvą savo brutaliai invazijai, aš nuolat bendravau su savo kolegomis – G 7, Europos Sąjungos ir NATO vadovais.

Įspėjome pasaulį, ką Putinas planuoja. Net kai kurie Ukrainoje netikėjo, ką mes, mūsų žvalgybos bendruomenė nustatė. Užtikrinome, kad NATO būtų pasirengusi atgrasyti bet kokią agresiją prieš bet kurią valstybę narę. Vykdėme intensyvią diplomatiją su Rusija, siekdami užkirsti kelią šiam baisiam karui. O kai pradėjo kristi Rusijos bombos, nedvejodami ėmėmės veiksmų.

Sutelkėme visą pasaulį, kad palaikytų drąsius Ukrainos žmones, kurie neįtikėtinai oriai gina savo laisvę ir suverenitetą. Tai sakau iš visos širdies. Pagalvokite apie tai. Pagalvokite apie tai, ką jie daro.  

Po beveik pusantrų metų, kai Rusijos pajėgos vykdo siaubingus žiaurumus, įskaitant nusikaltimus žmoniškumui, Ukrainos žmonės išlieka nepalaužti. Nepalaužti.

Ukraina išlieka nepriklausoma. Ji išlieka laisva. O Jungtinės Valstijos subūrė daugiau kaip 50 valstybių koaliciją, kad Ukraina apsigintų ir dabar, ir galėtų tai padaryti ateityje.

Nuo šio karo pradžios stovėjau kartu su prezidentu Zelenskiu – ką tik praleidau su juo apie valandą – ir Vašingtone, ir Kyjive, Hirošimoje, ir dabar Vilniuje, kad paskelbčiau pasauliui tai, ką sakau dar kartą: Mes nesvyruosime. Mes nesvyruosime. Aš taip ir galvoju. Mūsų įsipareigojimas Ukrainai nesusilpnės. Mes ginsime laisvę ir laisvę šiandien, rytoj ir tiek, kiek reikės.

Visi norime, kad šis karas baigtųsi teisingomis sąlygomis – sąlygomis, kuriomis būtų laikomasi pagrindinių Jungtinių Tautų Chartijos principų, kuriuos visi pasirašėme: suvereniteto, teritorinio vientisumo. Tai du taikių santykių tarp tautų ramsčiai. Negalima leisti vienai šaliai jėga užgrobti kaimyninės šalies teritorijos.

Rusija galėtų baigti šį karą rytoj išvesdama savo pajėgas iš Ukrainos, pripažindama šias tarptautines sienas ir nutraukdama išpuolius prieš savo – turiu omenyje Rusijos išpuolius prieš Ukrainą, prieš jos vaikus, moteris ir vaikus, prieš jos kariuomenę.

Deja, Rusija iki šiol nerodė jokio susidomėjimo diplomatiniu sprendimu.  V. Putinas vis dar klaidingai mano, kad gali pergudrauti Ukrainą.

Jis negali patikėti, kad tai jų žemė, jų šalis ir jų ateitis.

Ir net po viso šio laiko Putinas vis dar abejoja mūsų išliekamąja galia. Jis vis dar lažinasi, kad Jungtinių Valstijų ir mūsų sąjungininkų bei partnerių įsitikinimai ir vienybė subyrės.

Jis vis dar nesupranta, kad mūsų įsipareigojimas mūsų vertybėms, mūsų laisvei yra tai, nuo ko mes niekada, niekada, niekada, niekada negalime pasitraukti. Tai yra tai, kas mes esame. Turiu galvoje tai yra tai, kas mes esame. Tai yra tai, kas mes esame.  

Per visą šį siaubingą karą Lietuvos žmonės kartu su mūsų broliais iš Baltijos šalių buvo vieni iš aršiausių kovotojų už Ukrainos teisę į jos pačios pasirinktą ateitį – laisvą ateitį.  

Kadangi taip ilgai gyvenote, kai laisvė buvo paneigta, daugelis iš jūsų, kurie esate vyresni, geriau nei bet kas kitas žinote, kokia brangi yra teisė pačiam spręsti savo ateitį, brangi žmonėms visur – ne tik Ukrainoje, bet ir Baltarusijoje, Moldovoje, Gruzijoje – visose pasaulio vietose, kur žmonės ir toliau kovoja, kad jų balsas būtų išgirstas.

Taigi, mano žinia jums visiems šį vakarą yra tokia: tęskite tai ir toliau.  Nesustokite. Priminkite pasauliui viltį, kurią įkūnija Lietuva. Ir tai, ką jūs įkūnijate: šios šalies viltį. Aš tikrai taip galvoju. Aš nejuokauju. Aš tai sakau nuoširdžiai.

Niekada neturime pamiršti, kaip tai svarbu, ir niekada, niekada neatsisakyti geresnio rytojaus. Laisvės gynimas nėra vienos dienos ar metų darbas. Tai mūsų viso gyvenimo, visų laikų pašaukimas.

Esame pasirengę būsimai kovai. Mūsų vienybė nesubyrės. Aš jums pažadu.

Žmonės, žvelgdamas į pasaulį šiandien, karo ir pavojaus, konkurencijos ir netikrumo akimirką, matau ir beprecedentę galimybę – beprecedentę galimybę – galimybę žengti realius žingsnius link didesnės taikos ir gerovės, laisvės ir orumo, vienodo teisingumo pagal įstatymą, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, kurios yra visos žmonijos palaiminimas ir prigimtinė teisė.

Tai – pasaulis, kurio siekia Jungtinės Valstijos. Ir jį pasieksime tik tada, jei tai darysime kartu – turiu omenyje kartu.

Turime pasitelkti tą pačią vienybės, bendro tikslo, ryžto dvasią, kurią pademonstravome reaguodami į Rusijos agresiją Ukrainoje, ir pasitelkti daugiau partnerių, kad toliau dirbtume kurdami pasaulį, kuriame norime gyventi, ir pasaulį, kurio norime savo vaikams.

Mano draugai, pačiu svarbiausiu lygmeniu turime rinktis – tai ne hiperbolė – turime rinktis: rinktis tarp pasaulio, kuriame vyrauja prievarta ir išnaudojimas, kur galia yra teisinga, ir pasaulio, kuriame pripažįstame, kad mūsų pačių sėkmė priklauso nuo kitų sėkmės.

Kai kitiems sekasi geriau, geriau sekasi ir mums – kai suprantame, kad iššūkiai, su kuriais susiduriame šiandien, pradedant egzistencine klimato kaitos grėsme ir baigiant pasaulinės ekonomikos kūrimu, kai niekas nelieka nuošalyje, yra per dideli, kad viena tauta galėtų juos išspręsti, ir kad, norėdami pasiekti savo tikslus ir įveikti šio amžiaus iššūkius, turime dirbti kartu.

Ir tai sakau nuoširdžiai: pasaulis keičiasi. Turime galimybę pakeisti jo dinamiką.

Štai kodėl būdamas prezidentu tiek daug dėmesio skyriau sąjungų, kurios yra Amerikos lyderystės pasaulyje kertinis akmuo, atkūrimui ir atgaivinimui.

Pastaraisiais metais pasiekėme naujų aukštumų transatlantinės partnerystės srityje, dar kartą patvirtindami Europos ir Jungtinių Valstijų santykių, kaip pasaulinio stabilumo atramos, svarbą. Mintis, kad Jungtinės Valstijos galėtų klestėti be saugios Europos, yra nepagrįsta.

Mes taip pat sustiprinome ir pagilinome Amerikos aljansą Indijos ir Ramiojo vandenyno regione su Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Filipinais, kurie užtikrina svarbų saugumą ir atgrasymą šiame gyvybiškai svarbiame regione.

Mūsų ketvertas – tai gražus mūsų partnerystės su Australija, Indija, Japonija ir Jungtinėmis Valstijomis pavadinimas – sutelkia pagrindines regiono demokratines valstybes bendradarbiauti, kad Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas būtų laisvas, atviras, klestintis ir saugus.

Per šį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame antrus metus iš eilės prie mūsų prisijungė Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono partneriai, parodėme, kad siekiame stiprinti Atlanto ir Ramiojo vandenyno demokratijų ryšius, kad jos galėtų geriau bendradarbiauti siekdamos bendrų vertybių, kurių visi siekiame: tvirtų aljansų, įvairiapusės partnerystės, bendro tikslo, bendrų veiksmų bendriems iššūkiams įveikti.

Pasaulis sumažėjo. Štai kaip mes kuriame ateitį, kurią matysime. Tačiau mes dalijamės ir žinome, kad turime bendrų iššūkių, ir dirbame kartu.

Turime veikti kartu, kurdami plačiausią ir giliausią koaliciją, kad sustiprintume ir apgintume pagrindines taisykles, kad išsaugotume visą nepaprastą naudą, kylančią iš tarptautinės sistemos, pagrįstos teisinės valstybės principais.

Turime suvienyti jėgas, kad apsaugotume teises ir laisves, kuriomis grindžiamas idėjų ir prekybos srautas ir kurios sudarė sąlygas dešimtmečius trunkančiam pasauliniam augimui. Taip, teritorinį vientisumą ir suverenitetą, taip pat tokius principus kaip laivybos ir skrydžių laisvė, išlaikyti atviras mūsų bendras jūras ir dangų, kad kiekviena valstybė turėtų vienodas galimybes naudotis mūsų bendra pasauline erdve.

Ir toliau tyrinėdami šį naujų galimybių amžių, kurį įgalina sparti inovacijų pažanga, turime būti vieningi ir užtikrinti, kad bendros mūsų ateities erdvės atspindėtų aukščiausius mūsų siekius sau ir kitiems, kad, kaip sakydavo mano tėtis, su kiekvienu žmogumi būtų elgiamasi oriai, kad dirbtinis intelektas, inžinerija, biologija ir kitos naujosios inžinerinės technologijos netaptų priespaudos ginklais, o būtų naudojamos kaip galimybių įrankiai.

Kartu su savo sąjungininkais ir partneriais dirbame siekdami sukurti atsparesnes ir saugesnes tiekimo grandines, kad niekada daugiau nesusidurtume su tokia situacija, kokia buvo pandemijos metu, kai negalėjome gauti svarbiausių prekių, reikalingų kasdieniam gyvenimui.

Žinote, visi turime sutelkti bendrą valią, kad iš tikrųjų spręstume egzistencinę spartėjančios klimato kaitos grėsmę. Ji reali. Ji rimta. Neturime daug laiko. Tai – didžiausia grėsmė žmonijai.

Ir tik dirbdami drauge galime užkirsti kelią blogiausioms klimato kaitos pasekmėms, kurios nusiaubs mūsų ir mūsų vaikų bei anūkų ateitį.

Taip pat turime pripažinti savo bendrą atsakomybę padėti išlaisvinti didžiulį potencialą, esantį mažų ir vidutinių pajamų valstybėse visame pasaulyje – ne iš labdaros, nes tai yra mūsų pačių interesas. Mums visiems naudinga, kai daugiau partnerių susivienija, siekdami bendrų tikslų. Mums visiems naudinga, kai žmonės yra sveikesni ir labiau klestintys. Ir tai vėlgi nėra hiperbolė. Tai tiesa. Mums visiems naudinga, kai daugiau verslininkų ir novatorių gali įgyvendinti savo svajones dėl geresnio rytojaus.

Žinote, todėl turime atnaujinti savo priemonių rinkinį, kad geriau patenkintume šiandienos poreikius šiame tarpusavyje susijusiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame klimato katastrofos, pandemijos, konfliktai peržengia valstybių sienas ir apsunkina skurdo ir nestabilumo iššūkių, kurie stabdo tiek daug žmonių, sprendimą.

Todėl Jungtinės Valstijos vadovauja pastangoms pertvarkyti daugiašalius plėtros bankus, pavyzdžiui, Pasaulio banką, kad jie galėtų geriau spręsti pasaulinius iššūkius ir kartu sustiprinti savo pagrindinę misiją – mažinti skurdą ir didinti bendrą gerovę.

Visi kartu su savo partneriais iš Didžiojo septyneto dirbame siekdami patenkinti didžiulius aukšto lygio infrastruktūros poreikius visame pasaulyje, ypač mažas ir vidutines pajamas gaunančiose Afrikos, Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalyse. Tai pareiškimas apie pasaulį, kurį norime kurti kartu.

Ponios ir ponai, stovime lūžio taške, istorijos lūžio taške, kuriame dabar priimti sprendimai nulems mūsų pasaulio kryptį ateinantiems dešimtmečiams. Pasaulis pasikeitė.

Ar šiandien atremsime nuogą, nekontroliuojamą agresiją, kad rytoj atgrasytume kitus pasaulio – būsimus agresorius?

Ar sustabdysime klimato krizę, kol dar nevėlu?

Ar pasinaudosime naujomis technologijomis, kad padidintume laisvę, ar ją sumažinsime?

Ar suteiksime daugiau galimybių, ar leisime, kad išliktų nestabilumas ir nelygybė?

Nuo to, kaip atsakysime į šiuos esminius klausimus, tiesiogine prasme priklausys, kokią ateitį turės mūsų vaikai ir anūkai. Ir vėlgi, tai nėra perdėta, tai faktas. Tam prireiks mūsų visų. Visų mūsų.  

Tikiu, kad turėdamos ambicijų, pasitikėdamos savimi ir vieni kitais, kartu dirbdamos dėl bendro tikslo, tautos gali atsakyti į šiuos klausimus. Galime užtikrinti, kad vizija, kuria dalijamės, ir laisvės, kurias puoselėjame, nebūtų tik tušti žodžiai neramiais laikais, bet planas – ir tai turiu omenyje tiesiogine prasme – planas, neatidėliotinų veiksmų planas ateičiai, kurią galime pasiekti ir kurią pasieksime, jei dirbsime kartu.

Žmonės, mūsų laukia sunkus kelias. Jis bus mums iššūkis, prikelsime iš savęs visa, kas geriausia, kad išlaikytume tikėjimą vieni kitais ir niekada nepasiduotume, neprarastume vilties. Niekada.

Kiekvieną dieną turime rinktis. Kiekvieną dieną turime sukaupti jėgų ginti tai, kas teisinga, ginti tai, kas tikra, ginti laisvę ir būti kartu.

Ir tai, bičiuliai, yra pamoka, kurią išmokstame iš istorijos ir Lietuvos istorijos. Žinote, tai pamoka, kurią matome demonstruojamą kiekvieną dieną, ir ji nulems, kaip atrodys Ukraina. Ir dabar – tai yra tai, kaip mes dirbsime – kaip perkursime taikos ir vilties, teisingumo ir šviesos, laisvės, galimybių ateitį visiems – visiems ir visur.

Žmonės, kai kurie ne kartą girdėjo mane sakant savo šaliai: niekada per visą savo karjerą nebuvau optimistiškiau nusiteikęs dėl ateities perspektyvų. Niekada. Niekada.

Taigi leiskite man tiesiog padėkoti, kad radote laiko būti čia ir išklausyti.

Telaimina jus visus Dievas, ir tegul Dievas saugo laisves – laisvės gynėjus Ukrainoje, čia, visose pasaulio tautose, visur. Dievas saugo mūsų karius.

Ačiū, ačiū, ačiū.