Nepakanka palikti atviras duris
Lėtas euro zonos augimas ir nesibaigiančios periferinių šalių kančios gali vėl aktualizuotis jau po kelių mėnesių. Atrodytų, kad euro zona, pirmąjį šių metų ketvirtį pasistiebusi 0,5%, lengviau atsikvėpė. Deja, šviesa tunelio gale tolsta – „minkštieji“ duomenys, pavyzdžiui, pirkimo vadybininkų indeksas, rodo, kad augimo impulsas buvo laikinas, ir daugelio rinkos dalyvių nuotaika subjuro. Be to, yra daugiau priežasčių, kodėl euro zona sparčiau neatsigauna. Eksporto augimas pradėjo buksuoti, kai išblėso euro nuvertėjimo efektas. Teigiamas sumažėjusių sąnaudų poveikis taip pat nyksta, naftos ir metalų kainoms kopiant aukštyn. Tai gali lemti ne tik ekonominę bet ir politinę krizę euro zonoje.
Po daugelį metų trunkančio aukšto nedarbo, mažesnių atlyginimų ir ūkio letargo, keliantis galvą populizmas Europoje didina nerimą dėl šalių finansinio stabilumo kriterijų laikymosi. Migrantų krizė taip pat prisidėjo prie populizmo renesanso – net santykinai stabilesnėse šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje. Tai gali pažaboti reformas, kurios ir taip sunkiai skinasi kelią. Tarptautinis valiutos fondas neseniai pateikė niūrias išvadas, kad Italija dar dešimtmetį gali pamiršti apie spartesnį augimą, o tai reiškia toliau augančią pajamų nelygybę ir aukštą „blogų“ paskolų, kurios jau dabar siekia apie 360 mlrd. eurų, lygį ekonomikoje. Tik ką priimtas Graikijos paketas yra sveikintinas, tačiau abejonių dėl jo įgyvendinimo yra apstu. Prancūzijos vyriausybės pastangos reformuoti darbo santykius sukėlė aršių protestų ir atsidūrė aklavietėje. Tikėtina, kad tokių pavyzdžių ateityje tik gausės.
Lėtas augimas ir žema infliacija neleidžia šalims atsinaujinti „peraugant“ savo problemas. Nuo pat didžiosios recesijos pradžios euro zonos ūkio plėtros rodikliai atsilieka nuo kitų išsivysčiusių šalių ir regionų: judame panašiu greičiu kaip Japonija ir vos artėjame prie ikikrizinio lygio, o JAV, Kanada ir Didžioji Britanija jau pakilo 7–12%, palyginti su 2008 m. Infliacijos lūkesčiai taip pat nepadeda – penkerių metų rodiklis yra smarkiai atitolęs nuo Europos centrinio banko (ECB) išsvajoto 2% lygio. Taigi ECB, nors deda pastangas atgaivinti euro zonos rinką, superka vis daugiau turto, vis dar pralaimi skatinimo maratone tiek JAV, tiek Jungtinei Karalystei, vertinant pagal superkamo turto ir BVP santykį.
Akivaizdu, kad nestandartinėms problemoms reikia radikalių sprendimų. Todėl net „sraigtasparnio pinigų“ idėja šiandien nebeatrodo kaip visiškas absurdas ir ekonominis paistalas. Priešingai, dabartinė ECB pozicija luktelti ir įvertinti, kaip naujos (ir jau pavėluotos) priemonės reanimuos rinką, atrodo pavojingesnė ir gali daug kainuoti euro zonos ateičiai. Taigi atėjo laikas ne tik „palikti atviras duris“ naujam stimului, kaip pareiškė Mario Draghi, bet įnešti pro jas sunkiąją artileriją, ypač artėjant Didžiosios Britanijos referendumui.
