2016-05-16 19:07

Liberalų sąjūdžio krizė: perjungti prožektorių ir pasiūlyti naują pažadą

Kęstutis Gečas, ryšių su visuomene UAB „INK agency“ vyriausiasis partneris, Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Kęstutis Gečas, ryšių su visuomene UAB „INK agency“ vyriausiasis partneris, Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Seniai žinoma tiesa: „Reputaciją reikia kurti dešimtmečius, o sugriauti gali per akimirką“. Liberalų sąjūdžiui ta akimirka įvyko 2016 m. gegužės 12 dieną, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai pasibeldė į partijos vadovo Eligijaus Masiulio buto duris.

Kol kas dar anksti kalbėti, ar partijai pavyks suvaldyti krizę, tačiau pirmus žingsnius galima įvertinti. Ir iš šios situacijos verslas galėtų daug ko pasimokyti.

Vertybės vs veiksmai

Partijos yra panašios į bendroves, kurių paslaugos nėra kažkuo išskirtinės, todėl vienintelis jų turtas yra reputacija ir prekės ženklo stiprumas. Taigi komunikacinė arba reputacinė krizė gali sunaikinti viską.

Krizės metu aplinka (rinkėjai, pirkėjai, visuomenė) staiga išgirsta, kad organizacija nėra tokia, kokia save pateikia arba jos produktai nėra jau tokie, kokius pristato (nėra sveiki, ekologiški ir t.t.). STT agentai partijos Liberalų sąjūdžio pirmininko bute pateikia visuomenei idėją, kurią supaprastintai galima pateikti taip: „jiems nerūpi valstybė, jiems rūpi asmeniniai interesai visuomenės sąskaita (jie yra korumpuoti)“.

Gerai žinoma aksioma: „komunikacines krizes sprendžia ne kalbėjimas, o veiksmai“. Partijos vadovų pasisakymai „mes ne tokie“ tokiu atveju tikrai neveikia. Todėl vienintelis ir geriausias sprendimas buvo p. Masiulio atsistatydinimas iš visų postų. Medicinos terminais kalbant, partija amputavo „reputacinės gangrenos“ apimtą galūnę, kad ji nenumarintų visos partijos.

Tokiu veiksmu partija bando pranešti, kad (a) E.Masiulis nėra visa partija ir (b) partija nesitaikstys su nariais, kurie pažeidžia partijos vertybes, net jeigu jie yra vadovai.

Lyderis vs komanda

Bėda ta, kad „amputuoti“ teko partijos galvą. Verslui verta pasimokyti iš šios situacijos dėl to, kad visgi komandinis sportas turi savų privalumų lyginant su individualistinėmis šakomis. Komandą reikia formuoti, valdyti ir atnaujinti, tačiau ji be sutrikimų gali veikti, kai dalis komandos suserga, gauna traumą ar pasensta ir užleidžia vietą jaunesniems.

Partijų vadovai yra jų veidai ir duoda daug papildomų taškų per rinkimus. Liberalų sąjūdžiui dabar sunkus metas – jie ne tik turi greit apsispręsti, kas perims vairą, bet tai turi būti padaryta kuo sklandžiau. Vidinės rietenos tik pagreitins rinkėjų palaikymo smukimą.

Prožektoriaus perjungimas

Kai žiūrite koncertą ar spektaklį, šou rengėjai Jums visada „padeda“ susivokti, kas yra svarbiausia kiekvienu momentu... ryškiais prožektoriais apšviesdami vieną ar kitą scenos vietą, dainininką ar aktorių.

E. Masiulis savo žingsniu pasiekė, kad sumažino prožektoriaus apšvietimą savo asmens ir galimos korupcijos istorijos atžvilgiu. Jis atsistatydino iš visų partijos pareigų, todėl jam ir partijai nebereikia bendrai komunikuoti, jo nuotraukos dingo iš partijos interneto svetainės, „Facebook“ paskyros. Jis atsisako Seimo nario mandato, o tai reiškia, kad nebus specialios komisijos, jos posėdžių ir kitų viešų procedūrų, kurios nuolat primintų „liberalų sąjūdžio pirmininkas – korumpuotas?“.

Dabar Liberalų sąjūdis turi dėti visas pastangas, kad prožektoriaus spindulys nukryptų į ateitį. Tas iš dalies jau vyksta, nes žiniasklaida ima koncentruotis į tai, kas bus naujas vadas ir kaip liberalai suksis iš situacijos.

Pažadas

Prekės ženklas, reputacija yra pažadas. Kad su šia organizacija man bus gera (smagu, saugu ir pan.). Kad šis produktas man duos tai, ko aš tikiuosi ar net daugiau.

Sutrumpinus, partijos legenda skambėtų taip: Liberalų sąjūdis visada žadėjo, ypač jaunesnei auditorijai, kad jie yra kitokie, kad jie nėra „senos mokyklos“ funkcionieriai-nomenklatūrininkai, kurie tik ir laukė progos ką nors įsidėti sau į kišenę. Ne, Liberalų sąjūdis yra ateitis ir geresnės, atsakingos ir klestinčios valstybės garantas.

Gegužės 12 dieną ši legenda susvyravo, jeigu nesugriuvo.

Paradoksas, bet svarstant, ką daryti, verta būtų prisiminti kito buvusio liberalo, nušalintojo Prezidento Rolando Pakso citatą: „aš nekaltas, aplinka kalta“. Formuojant naują pažadą, galima svarstyti komunikuoti idėją „jis kaltas, aplinka nekalta“, t.y. partija nesusijusi ir nežinojo, ką daro vadas, jis darė pats, be mūsų žinios ir t.t.

Šis ir panašūs agresyvaus legendos performulavimo veiksmai turi vieną silpną vietą – žinojimas, ar tikrai neišlįs naujų istorijų. Komunikacijos krizės metu kiekvieną ėjimą reikia pasverti ne tik per efektyvumo (naudos-sąnaudų) prizmę, bet ir apskaičiuoti jo riziką. Kuo labiau partija atsiribos nuo vado klaidų, tuo skaudžiau smogtų paviešinta informacija, kad partija apie tai žinojo.

Visgi toks pažadas yra „gynybinis“, kuris tik paaiškina, bet nesuteikia atsinaujinimo vilties.

Sklandumas

Nereikėtų ieškoti nieko gudresnio, o remtis klasikine komunikacinės krizės sprendimo schema. Pirmoji dalis yra su minuso ženklu (šokas-neigimas-pyktis-apatija), o antroje dalyje pereinama į kilimo fazę (skepticizmas-priėmimas-viltis-entuziazmas).

Svarbiausias tikslas – siekti, kad pirmoji dalis truktų kuo trumpiau, taigi, kuo greičiau pereiti į antrąją dalį. Tam reikia naujo vado ir jo deklaruojamo naujo pažado.

Variantų yra daug, bet šiuo atveju galima prisiminti techniką, kuri vadinama „komunikacijos džiudžitsu“, šį vardą gavusi iš japonų kovos meno, kurio metu siekiama panaudoti oponento jėgą prieš jį patį. „Komunikacijos džiudžitsu“ siūlo įvaizdžio problemą ar silpnybę padaryti stiprybe, bandoma apversti situaciją.

Liberalų sąjūdžiui reikėtų labai logiškai paskaičiuoti: naujas vadas neturės daug laiko situacijos iš esmės pakeisti, todėl strategija turi būti labai stipri. Įprastas būdas – kelti naujus skandalus, kad tavąjį pamirštų/užgožtų – čia neveiks, nes Liberalų sąjūdis yra opozicijoje ir greičiausiai neturi tokių galimybių. Taip pat neveiks ir rinkimų technologijose naudojamas metodas „parodyk savo rinkėjui blogietį ir jį mušk“, nes kandidatų į „blogiečius“ šiuo metu nesimato, juolab, kad ir neišeina vaidinti „teisuolio“ po STT apsilankymo partijos vado bute...

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

„Never again“ arba „gautos pamokos“ istorijos algoritmas yra vienas iš galimų kelių. Jeigu tu negali priversti rinkėjų pamiršti (nėra laiko), neturi galimybių nukreipti jų dėmesio (kiti skandalai), tada nieko ir neslėpk, o paimk skalpelį ir išoperuok viską. Išdidžiai rodyk pooperacinį randą ir aktyviai komunikuok: jis turi priminti visiems, kad mes „darysime viską, kad daugiau tai nepasikartotų“. Ir tada labai aktyviai per visus likusius mėnesius daryti veiksmus, kurie įrodo, kad partija keičiasi ir vis labiau darosi įtikinama, kad ji bus kitokia, dar labiau atsparesnė korupcijai.

Žinot, žmonės yra emocingi. Jie nenori tikėti akivaizdžiais dalykais ir ieško pasiteisinimo, kai ko nors nenori daryti. Arba priešingai, jie ieško įrodymų, kad galėtų toliau tikėti tuo, dėl ko jų tikėjimas susvyravo. Tačiau mūsų smegenims reikia svarbiausio – sklandumo. Kad vienas ar kitas sklandžiai mums skambėtų, patvirtintų arba paneigtų tiesą. Realybė ir tikrovė šiuo atveju nėra svarbu, viską lemia „suvokiama realybė“.

Kęstutis Gečas yra ryšių su visuomene UAB „INK agency“ vyriausiasis partneris, Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas.
52795
130817
52791