Kinija Europoje: prisigrūdo pirkinių pilną krepšį

Akylesnis stebėtojas gali gūžtelėti pečiais: juk jau dešimtmetis, kai Kinijos politinis ir korporacijų elitas skrodžia pasaulį, ieškodamas skanių kąsnelių.

Pažvelgus į kinų investicijų geografiją – nuo Azijos iki Afrikos, nuo JAV iki Lotynų Amerikos – sunku paneigti, kad Kinija įsitvirtino kaip kylanti galia pasaulyje. Jei pinigai galėtų kalbėti, šios šalies pinigai ne kalbėtų, o šauktų – „Politico“ nurodo, kad viso pasaulio tiesioginių užsienio investicijų sraute Kinijos indėlis siekia 10 procentų.  

Iki 2016-ųjų nebuvo ypač uoliai gilinamasi į tai, kokius tinklus Kinijos investuotojai mėto Europoje. Dabar jau akivaizdu – kol ES snaudė, garbstydama tiesiogines užsienio investicijas kaip savaiminį gėrį, kinų pirkėjai, palaiminti oficialiojo Pekino, vorele traukė į Senąjį žemyną. 

Po to, kai Vokietijoje nuaidėjo „Kukos“ skambutis, visoje ES gerokai įsisiūbavo diskusijos apie būtinybę griežčiau vertinti trečiųjų šalių (pagal nutylėjimą – Kinijos, bet galima įrašyti ir Rusiją) investicijas.

Kinų investicijų apimtis ir prigimtis, ypač skverbimasis į strategiškai svarbios infrastruktūros objektus Rytų ir Pietų Europoje bei pretenzijos į aukštųjų technologijų perlus Vakaruose, įjungė aliarmo signalus Bendrijoje. ES lyderiai, tarp jų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, siekia bendros ES strategijos, kuri leistų suvaldyti beatodairišką Kinijos skverbimąsi į Europą. Tam ketinama pasitelkti šiuo metu svarstomą ES užsienio investicijų patikros mechanizmą.

Bendrijos šalys ir institucijos jau apmetė tokio mechanizmo rėmus. Viliamasi, kad ES vyriausybės jau iki šių metų pabaigos susitars dėl visam blokui bendrų taisyklių, kurios užkirstų kelią tiesioginėms užsienio investicijoms, jei jos keltų grėsmę nacionaliniam saugumui.

Rytai nebūtinai pritaria Vakarams

Tačiau investicijų „cenzūrai“ katučių ploja ne visos ES narės – kai kuriuose Bendrijos  pakraščiuose, kur tiesioginės užsienio investicijos laikomos itin svarbia ir ne taip lengvai gaunama paskata ekonomikai, šie raginimai sutinkami skeptiškai. Požiūris į kinų pirkinius Europoje išryškino atotrūkį tarp valstybių, kurios yra pasirengusios riboti investicijas, ir ES narių, kurioms šis užmojis nepatinka. Tokios takoskyros iliustracija – ir bendradarbiavimas pagal formatą 16+1. Šioje grupėje su Kinija dalyvauja 11 ES šalių narių iš Rytų ir Vidurio Europos regionų bei penkios Balkanų valstybės. Pagrindinis jos tikslas – abipusiškai naudingai išnaudoti šių šalių ir Kinijos bendradarbiavimo ekonominį potencialą, bet Vakarų Europos valstybės jau pradėjo įtariai dirsčioti į 16+1 susitikimus, manydamos, kad Pekinas nori ne tik įkelti koją į strategiškai svarbius Rytų ir Vidurio Europos valstybių sektorius, bet ir ilgainiui didinti politinę įtaką šių šalių vyriausybėms.

16+1 būrelio narė – ir Lietuva. Mūsų šalis mėgina balansuoti tarp vis atsargesnio Vakarų Europos požiūrio į kinų investicijas ir entuziastingo „taip“ kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius neseniai pabrėžė, kad Lietuvai gali būti naudingos Kinijos investicijos, tačiau jas reikia vertinti tiek ekonominiu, tiek nacionalinio saugumo požiūriu. Be to, strateginius šalies objektus turi kontroliuoti valstybė. Oficialus Lietuvos Vyriausybės požiūris į trečiųjų šalių investicijų patikrą – palankus, tačiau su tam tikromis sąlygomis, tokios pačios pozicijos laikosi Estija. Kaimynė Latvija savo pozicijos dar nėra pareiškusi.

Daugelis didžiųjų ES valstybių, pasisakančių už papildomas užsienio investicijų patikras, jau iki šiol buvo plačiai atvėrusios glėbį Kinijos investicijų srautui. Pavyzdžiui, Vokietija: čia, agentūros „Bloomberg“ skaičiavimu, nuo 2008 m. buvo sudaryti 225 sandoriai su Kinijos bendrovėmis, jų vertė – apie 20,3 mlrd. dolerių. Didžiausias sandoris – jau minėtas „Midea Group Co.“ įvykdytas įmonės „Kuka“ įsigijimas. Prancūzijoje – 89 sandoriai, jų apimtis – 13,5 mlrd. dolerių. Didžiausias kinų sandoris Prancūzijoje įvykdytas 2011 m., kai „China Investment Corp.“ už 3,3 mlrd. dolerių įsigijo gamtinių dujų žvalgymo ir gavybos bendrovę „Engie SA“.

Neseniai atlikta „Bloomberg“ analizė geriausiai atspindi Kinijos pastarojo dešimtmečio įdirbį ES. Šis auditas atskleidė, kad Kinijos įsigijimai ar investicijos į turtą per pastaruosius 10 metų Europoje siekia mažiausiai 318 mlrd. JAV dolerių. Kinų investuotojų aktyvumas žemyne per šį laikotarpį buvo maždaug 45 proc. didesnis nei Jungtinėse Valstijose, skaičiuojant JAV doleriais.

Ryškiausi Kinijos įsigijimų Europoje karštinės simptomai buvo matomi Jungtinėje Karalystėje. Kinai investuotojai susižėrė į savo portfelius daugiau nei dešimt biurų pastatų Londono Sičio ir „Canary Wharf“ finansiniuose rajonuose.

„Bloomberg“ savo analizėje apibendrino 678 užbaigtų ar tebevykdomų sandorių 30-yje šalių duomenis nuo 2008-ųjų. Analitikai aptiko, kad Kinijos valstybinės ir privačios įmonės per šį laikotarpį Europos žemyne įsitraukė į sandorius, kurių bendra vertė siekia mažiausiai 255 mlrd. JAV dolerių. Tai – sandoriai, kurių finansinės detalės buvo viešai atskleistos. Per šį procesą energingieji kinai perėmė 360 bendrovių, tarp jų – Italijos padangų gamintoją „Pirelli & C. SpA“ ir Airijos orlaivių lizingo įmonę „Avolon Holdings Ltd.“. Be to, Kinijos bendrovės iš dalies ar visiškai Europoje valdo mažiausiai keturis oro uostus, šešis jūrų uostus, vėjo jėgainių parkų mažiausiai devyniose šalyse ir 13 profesionalių futbolo komandų.

Tačiau viešai paskelbti duomenys dar neatskleidžia tikrųjų Kinijos ambicijų Europoje masto. Į  sąrašą, kuris pateiktas aukščiau, nepatenka 355 susijungimai, investicijų sandoriai ir bendros įmonės, kurių komercinės detalės nebuvo atskleistos. „Bloomberg“ skaičiavimu, ši sandorių grupė Kinijos investicijas Europoje padidina dar 13,3 mlrd. JAV dolerių. Kas dar neįtraukta į bendrus sąrašus? Plyno lauko plėtros projektai ar operacijos akcijomis, kurių apimtis siekia mažiausiai 40 mlrd. JAV dolerių, kaip rodo Amerikos įmonių instituto ir Europos užsienio santykių tarybos duomenys. Dar – 9 mlrd. JAV dolerių kinų dalis „Mercedes-Benz“ pagrindinėje bendrovėje „Daimler AG“, kuri priklauso „Zhejiang Geely Holding Group Co.“ valdybos pirmininkui Li Shufu.

„Syngentos“ megasandoris

2016-ieji tapo ne tik „Kukos“, sukėlusios žagsulį Vokietijai, metais. Tai – Kinijos sandorių bumo Europoje metai. Tuomet „China National Chemical Corp.“, labiau žinoma kaip „ChemChina“, paskelbė, kad už 46,3 mlrd. JAV dolerių perka Šveicarijos pesticidų gamintoją „Syngenta AG“.  Šis sandoris užbaigtas 2018 m. sausį.

„Syngentos“ megasandoris išryškino Kinijos investicijų burbulą Europoje, tačiau ir be to akivaizdi pastaraisiais metais kylanti tendencija – iki 2014-ųjų Europą kasmet pasiekdavo vidutiniškai kiek mažiau nei 20 mlrd. JAV dolerių investicijų, o po 2014 m. šios sumos kasmet tik didėjo. Beje, atrodo, kad mažėja sandorių, apie kuriuos finansinė informacija teikiama viešai, vidutinė apimtis. 2008 ir 2009 m. vidutinė sandorio su kinais vertė Europoje sukosi apie 740 mln. JAV dolerių, o 2016 ir 2017 m. ši suma aptirpo iki vos daugiau nei 290 mln. 2018-aisiais, bent jau iki šio momento, vidutinis sandoris su Kinijos investuotojais siekia apie 127 mln. JAV dolerių.

Nuo 2008-ųjų Europoje investavo iš viso 670 Kinijos ar Kinijos interesų turinčių Honkongo bendrovių. „Bloomberg“ savo analizėje atmeta Honkongo įmones, kurios vykdė įsigijimus Europoje, tačiau neturi akivaizdžių ryšių su žemynine Kinija.

Daugiau nei pusė visų žinomų Kinijos investicijų yra sutelktos penkiose didžiausiose Europos ekonomikose. Vien Jungtinėje Karalystėje kinai dalyvavo sandoriuose, kurių bendra vertė siekia 70 mlrd. dolerių.

ES pakraščiuose išryškėjo kitas elgesio modelis: čia kinai be didelio vargo nugriebė infrastruktūros grietinėlę. Pavyzdys – strategiškai svarbus Pirėjo uostas Egėjo jūroje Graikijoje. Požiūrių skirtumas tarp Europos centro ir periferijos – nenuneigiamas. Vokietija, Prancūzija ir Italija ragina ES mastu tikrinti ateinančias užsienio investicijas, o Graikijos, Portugalijos, Kipro vyriausybės – skeptiškos: jų teigimu, tai sumažintų šių šalių galimybes pritraukti užsienio kapitalo.

Kad ir ką pirktų kinai – nekilnojamąjį turtą Londone, Vokietijos technologijų bendroves ar Švedijos automobilių gamintojus, – jų investicijos aiškiai kreipiamos į kelias pagrindines sritis, savotiškus klasterius: finansus, tradicinę energetiką, statybas bei maisto ir gėrimų pramonę.

Tęsinys po lentele

[infogram id="9b2ee5b0-0b68-4550-aaed-04e2320a2d7f" prefix="SDg" format="interactive" title="VK201806_IZVALGOS_KINIJA_pirmas"]

Ne tik perka, bet ir didina įtaką

Ekspertai pabrėžia: po Kinijos įmonių, perkančių Europoje, pavadinimais slypi oficialūs ir neoficialūs Kinijos užsienio politikos tikslai. Beveik 100 iš minėtų 670-ies įmonių, kurios pastarąjį dešimtmetį apsipirko Europoje, yra valstybės remiamos bendrovės arba investiciniai fondai. Iš viso jų rankose – mažiausiai 162 mlrd. JAV dolerių finansinių operacijų Europoje, arba 63 proc. visų sandorių Senajame žemyne.

Linija tarp valstybinių ir privačių bendrovių Kinijoje – kur kas mažiau aiški nei Europoje. „Cosco“ įmonių grupę, kuri meta iššūkį Europai konteinerinės laivybos srityje, sudaro valstybinės „China Ocean Shipping Group Co.“ padalinių, kurių akcijomis viešai prekiaujama biržoje, grupė. Šios bendrovės įsigijo šešių Europos uostų akcijų paketus. Aštuoni iš dešimties didžiausių Kinijos pirkėjų, „Bloomberg“ duomenimis, – valstybės valdomi ar remiami. Tarp jų – „China Investment Corp.“ (valstybės gerovės fondas) ir Šilko kelio fondas (valstybės gerovės fondas, susijęs su Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva). Vadinamoji Šilko kelio iniciatyva – vienas ES galvos skausmų: didžiųjų Bendrijos valstybių lyderiai įtaria, kad, įgyvendindamas šios iniciatyvos projektus (oficialiai – infrastruktūros projektus, jungiančius Aziją su Europa), Pekinas ne tiek geraširdiškai siekia didinti regionų ekonominės plėtros galimybes, kiek nori išplėsti geopolitines Kinijos galias pasaulyje.

Ką į tokias prielaidas atsako Pekinas? Kinija – santūri komentuodama, bet iškilus grėsmei kinų investicijoms niekada nepraleidžia progos užsiminti apie stiprėjantį Vakarų protekcionizmą.

„Jokių užkulisinių sandorių, viskas skaidru. Tai nereiškia, kad viskas atitenka vienai pusei. Kiekvienas projektas atneša abiem pusėms naudingų (angl. „win-win“) rezultatų“, – tipinis Pekino atsakymas Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi lūpomis.

Kinijos bendrovės ir ateityje aktyviai ieškos pirkinių ir sandorių Europoje, rodo „Bloomberg“ analizė ir Europos užsienio santykių tarybos naujausi duomenys. Sprendžiant iš informacijos apie šiuo metu vykstančias derybas, kinai ketina dalyvauti atominių elektrinių Rumunijoje ir Bulgarijoje statybose, pirkti konteinerių terminalą Kroatijoje ir prisidėti prie Švedijos uosto statybos. Be to, Kinijos investuotojai siekia perimti Čekijos traukinių gamintoją „Škoda Transportation AS“ ir Airijoje įsikūrusią naftos ir dujų bendrovę, investuoti į Prancūzijos slidinėjimo keltuvų įmonę „Compagnie des Alpes“ ir Vokietijos elektros tinklų operatorių. Dar kinai žada finansuoti tilto statybas Kroatijoje ir geležinkelio vėžės Budapeštas–Belgradas tiesimą.

„Pinigai tekės ten, kur jų labiausiai laukiama. Kol ES pasitvirtins savo investicijų peržiūros mechanizmą (JAV ir Australija tokį jau turi), Kinijos investicijų liūto dalis teks Europai. Aš manau, kad Europa visgi imsis reguliuoti Kinijos investicijas, bet kol kas žemynas yra svarbiausia kryptis“, – apibendrina Derekas Scissorsas, Amerikos įmonių instituto Kinijos ekspertas.

[infogram id="e597665b-cc26-43ac-aede-9a5d0b517852" prefix="C5a" format="interactive" title="VK201806_IZVALGOS_KINIJA_antras"]

[infogram id="11635a29-a89e-4b33-bae3-49f191b5f10f" prefix="m8i" format="interactive" title="VK201806_IZVALGOS_KINIJA_trecias"]