O koks jūsų nuomone sprendimas turėtų būt? Jei eksportuoji tai leist teršt?

Na vienas is sprendimu butu perkelti tarsos mokesti nuo imoniu ant vartotoju. Islaikant pramones konkurencinguma tarptautinese rinkose. Kuomet vartotojas balsuotu pinigais kuri produkta rinktis - brangesni tarsu ar pigesni bet netarsu - o ten jau lai imones nusprendzia kaip del kliento kovoti.

nes dabartinis sprendimas - eksportuojancioms imonems kompensuoti sumoketus tarsos mokescius. O tai tik apsunkina mokesciu administravima, nes atsiranda pvm sukciavimo schemu rizika tik su tarsos mokesciais. ir siaip brangsta administravimas - mokestis, isimtys ir t.t.

O kaip jūs įsivaizduojat taros mokesčio perkėlimą vartotojams? T.y. perku maišą cemento ir dar susimoku atskirai taršos mokestį? Vartotojas ir dabar juk pinigais "balsuoja", nes gamintojai taršos mokestį įtraukia į prekės savikainą. Kas papraščiau, ar suadministruot vienos įmonės mokesčius, ar tūkstančių klientų?

O kaip dabar taros mokestis veikia? Ka ji moka? Vartotojas ar imone?

Uzpildai metinę deklaraciją, kur nurodai sunaudotus kiekius, tarifus pagal taršos rūšį, koeficientus, taršos šaltinius ir susimoki taršos mokestį iki vasario 15 d. už praeitus metus. (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas)

P.s. moka įmone.

Jokių schemų neeatsiranda. Tieaiog atsiranda protekciniai muitai. Pgal muitines klasūfikatorių, nurodęs valstybę, iš kurios prekė importuojama, tiesiog išmes didesnį muito mokestį ir tiek. O jau pardavėjas galės pardavinėt tada produktą brangiau, arba prisiimt sąnaudas savo pelno sąskaita.

Jus klystate. Dabartinis projektas teigia, kad imones, kurios eksportuoja produkcija, gales susigrazinti CO2 mokesti tai produkcijos daliai, kuri buvo eksportuota. Nieko neprimena? Tai vat, is ten ir kyla schemu rizika.

Na tada visos vadovelines problemos išlįs. Dideli administravimo kaštai, sukčiavimas ir panašiai. Čia aksioma.