Ž. Augustino paroda „Garantija“. Palįsti po kito oda

Ž. Augustino parodoje „Garantija“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Prieš pat vasarai prasidedant Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Žygimanto Augustino paroda „Garantija“. Atėjus rudeniui, paklausius ar perskaičius interviu su pačiu menininku, išgirdus kitų meno kritikų mintis, norisi pareflektuoti šią parodą, palindus po Augustino oda suprasti, kad mūsų odos mažai kuo skiriasi.

Gali kilti klausimas – kuo čia dėta toji oda? Žvelgiant paprastai, jos Ž. Augustino tapyboje daug, dažnas jo kūrinių objektas ir yra tas neišvengiamai mėsiškas žmogus. Neretai ir gerokai apnuogintas. Tačiau labiausiai šis faktorius įstringa klausantis menininko pokalbio radijo laidoje, kur jis šneka apie itin dažną savo kūrinių vizualinį centrą – save patį. Naudoti kito žmogaus atvaizdą saviems tikslams jam atrodo nepatogus sprendimas, o naudojant savąjį ir pašiepiant save, lieka mažiau šansų sulaukti kitų pykčio ir sykiu – leisti žiūrovui suartėti su vaizduojama tema per tarsi paradoksaliai nuasmenintą prizmę. Autoportretiškumas kūryboje tampa bendru sąlyčio tašku.

Pozuojantis sau pačiam

Ž. Augustino kūriniuose jo paties kūnas tampa Judu (eksponuojamu drauge su įspūdį keliančiu ir gerokai nepatogiu Magdalietės portretu) ir tarsi savo paties klonu-pozuotoju. Į kai kuriuos kūrinius žvelgiant galima įsivaizduoti situaciją, kai matome tiek tapantį menininką, tiek jam pozuojantį save patį. Ž. Augustino veidų ir kūnų tiek daug, jog kyla įspūdis, kad egzistuoja ne vienas toks žmogus ir išėjęs iš Vilniaus paveikslų galerijos į Didžiąją gatvę susidursi su begale žygimantų augustinų.