VŽ lentynoje – naujos knygos

Leonidas Donskis: blogis yra laikinas

Tekstų rinktinę sudarė Laimantas Jonušys, išleido „Tyto alba“, 2024 m.

Tikiu, kad daugybė žmonių viešajame diskurse pasigenda filosofo, istoriko, eseisto Leonido Donskio (1962–2016), kuriam rugpjūčio 13 d. būtų sukakę 62-ji metai, ištarmės, mokiusios išminties, orumo, tolerancijos, išgirsti ir bent pasistengti suprasti kitą ir kitokį. Pasigenda jo paties asmenybės ir šviesos.

Į naujausią L. Donskio tekstų rinktinę raminančiu, donskiškai išmintingu pavadinimu „Blogis yra laikinas“ jos sudarytojas L. Jonušys įtraukė dalį straipsnių ir esė, publikuotų nuo 2006 iki 2016-ųjų, kurie „buvo aktualūs vakar, tebėra svarbūs šiandien ir, reikia manyti, tokie bus visada“. 

Pasak sudarytojo, kai kurie įžvalgūs L. Donskio apibendrinimai yra universalūs, nepavaldūs laikui, pavyzdžiui, aforizmai:

„Tai, ką mes vadiname išdavystėmis, politikoje vadinama prioritetų pasikeitimu“.

Į rinktinę įtrauktuose tekstuose L. Donskis svarstė apie idėjas, politiką ir politikus (Vytautą Lansbergį, Algirdą Brazauską, Michailą Gorbačiovą, Rusijos demokratus), snobus ir talentus, asmenybes ir vidutinybes, žmones ir menininkus (Tomą Venclovą, Bergmaną ir Tarkovskį, latvių ir estų roko meistrus, Rembrandtą, Arvo Partą ir t. t. ), apmąstė geografines vietas (Klaipėdą, Karaliaučių, ispanų Nyderlandus ir Europos centrą, Kordobą, Visbį ir kt.). 

Tekstai persmelkti neįtikėtinų įžvalgų. Pavyzdžiui, 2015 m., kai „po Krymo aneksijos Vakarų lyderiai dar tik pradėjo blaiviau žiūrėti į Rusijos režimą“, L. Donskis rašė:

„Vladimiro Putino vieta turėjo būti ne buvusio JAV prezidento George‘o Busho rančoje ar Gerhardo Schroderio ir Tony Blairo draugams skirtuose vakarėliuose, o Hagos tribunolo teisiamųjų suole“.

Kaip įžangoje rašo L. Jonušys, L. Donskis visada užuosdavo blogos politikos kvapą ir kalbėdavo apie tai nedvejodamas. 2012 m., būdamas europarlamentaras ir matydamas politikos virtuvę iš arti, jis pateikė taiklų Vengrijos autokrato Viktoro Orbano portretą:

„/.../ Todėl man, prisipažinsiu, šiurpiai skamba entuziazmas dėl Vengrijos Konstitucijos ir V. Orbano politikos, kuriuo Lietuvoje trykšta daugelis konservatyviųjų politikų“.

Dar viena iš L. Donskio minčių: „Kas yra išmintis? Kiekvieno su tavimi kalbančio žmogaus veido regėjimas ir girdėjimas visko, ką jis sako“. 

Reziumė būtų tokia: viena giliausių, išmintingiausių šią vasarą perskaitytų knygų.  

Šios žemės karalystė

Alejo Carpentier, iš ispanų kalbos išvertė Valdas V. Petrauskas, išleido „Kitos knygos“, 2024 m. 

Šveicarijoje gimusį prancūzų ir rusų kilmės Kubos rašytoją A. Carpentierą (1904–1980) galima vadinti kalbos virtuozu: atradęs autentišką Lotynų Amerikos realybę vaizduojantį rašymo būdą, kurį pats pavadino lo real maravilloso, jis sukūrė vadinamąjį magiškojo realizmo stilių, vėliau padariusį įtaką daugeliui žinomesnių Lotynų Amerikos rašytojų, tarp jų ir Gabrieliui Garcia Marquezui. 

Anot paties rašytojo, dėl įvairių autochtonų tikėjimų ir jų samplaikos Lotynų Amerikos kultūrinė realybė iki pat gelmių persmelkta magijos. Toks ir romanas „Šios žemės karalystė“: čia, išlaikant ištikimybę istoriniams faktams, pasakojami Haičio istorijos įvykiai. 

A. Carpentieras buvo viso pasaulio pilietis, daug keliavo, gyveno įvairiose šalyse. Daugiausia laiko praleido Paryžiuje – kaip studentas, žurnalistas ir galiausiai kaip Kubos ambasadorius. Pasak jo, „praregėjo“ pirmosios išvykos į Paryžių (1929–1938) metu. Susipažinęs su ten klestinčiomis naujomis srovėmis, įsitvirtinęs avangardistų rateliuose, staiga pajuto norą naujausias tendencijas sujungti su mitologiniais pradais ir tautosakos motyvais ir taip „išreikšti Lotynų Amerikos pasaulį.“ 

Kelionė po Meksiką ir Haitį įkvėpė jį parašyti romaną „Šios žemės karalystė“. Knygoje veikiančios realios istorinės asmenybės apdovanotos ir magiškomis galiomis. Panorėjusios gali pasiversti vabzdžiais, paukščiais, ištrūkti iš pančių, išvengti mirties bausmės. Autoriaus kūriniuose pasirodantis magijos elementas nėra jo subjektyvios vaizduotės vaisius, skirtas vien kūriniui pagražinti ar suteikti jam keistumo, egzotiškumo. Romanas grįstas afrikiečių vergų tikėjimais, vudu religija. Šie tikėjimai – kolektyviniai, tad yra objektyvi Haičio, kartu ir Lotynų Amerikos, kultūrinės realybės dalis. 

Magiškajam realizmui ypač svarbus, bet Lietuvoje menkai žinomas kūrinys „Šios žemės karalystė“ ispaniškai išleistas 1949 m., o lietuviškai išėjo 1976 m. (vertė Marija Subatavičienė, prologą – Valdas V. Petrauskas). Ką tik pasirodęs „Kitų knygų“ leidimas naujai išverstas Valdo V. Petrausko. 

Alice B. Toklas autobiografija

Gertrude Stein, iš anglų kalbos išvertė Violeta Tauragienė, išleido „Kitos knygos“, 2024 m. 

„O dabar papasakosiu jums, kaip dvi amerikietės atsidūrė meninio judėjimo, apie kurį išorės pasaulyje tuomet niekas nežinojo, centre“, – ištaria pasakotoja ir panardina skaitytoją į XX a. pradžios Paryžiaus bohemos gyvenimą, kuriame veikia dailininkai Henri Matisse’as ir Pablo Picasso, rašytojai Ernestas Hemingway’us ir F. S. Fitzgeraldas bei dešimtys kitų meno ikonomis tapusių kūrėjų. 

Pasak leidėjų, šis kūrinys – literatūrinis pokštas. Amerikiečių rašytoja, poetė G. Stein (1874–1946) savo gyvenimo partnerės Alice B. Toklas lūpomis pasakoja apie save ir tuos, kurie ją įkvėpė, su kuriais ji leido laiką ir prie kurių karjeros pradžios prisidėjo. Tiesa, knygoje aprašytieji tekstą kritikavo: H. Matisse’ą papiktino tai, kaip vaizduojama jo žmona, o E. Hemingway’us neatleido pavadintas bailiu, tačiau dabar ši knyga – tarp svarbiausių XX amžiaus negrožinės literatūros kūrinių. 

Modernizmo ikona, kultinė Paryžiaus bohemos figūra, unikalus literatūros ir kultūros fenomenas, viena įtakingiausių XX a. rašytojų, iškili modernistinio meno globėja ir matrona – taip dažniausiai apibūdinama amerikietė G. Stein, daugiau nei 40 metų gyvenusi Paryžiuje, savo kūryboje ir gyvenime it veidrodyje atspindėjusi mažne visas tarpukario Europos meno pasaulio naujoves, pakilimus ir nuokryčius, rašo leidėjai. 

Kartu su vyresniuoju broliu Leo paveldėjusi nemenką tėvo kapitalą ir galėjusi nesukti galvos dėl pinigų, 1903 m. G. Stein atsikraustė į menininkų meka virtusią Prancūzijos sostinę, tapo legendinio dailės salono šeimininke ir paveikslų kolekcioniere, šeštadieninių bohemos susibūrimų rengėja ir jaunų talentų globėja, eksperimentuojančia rašytoja, poete ir eseiste, alternatyvaus gyvenimo būdo ir seksualinės laisvės šalininke. G. Stein – sąvokos „prarastoji karta“, apibūdinančios rašytojų kartą, kurios atstovai išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą ir apie jį parašė kūrinių, autorė.

Knyga išversta į 26 kalbas, „Modern Library“ leidykla ją įtraukė į geriausių XX a. negrožinės literatūros knygų 20-uką. Autobiografija parašyta ne savo, o Alice B. Toklas (1977–1967) – meilužės, draugės, sekretorės, namų tvarkytojos, nuolatinės gyvenimo palydovės – vardu ir tarsi kalba jos balsu, iš jos perspektyvos. Svarstoma, jog autorė sekė autobiografinėmis žymių autorių mistifikacijomis – J. W. Goethės „Poezija ir tiesa“, V. Woolf „Orlandu“, todėl romano bruožų įgavusiuose memuaruose realybė susiliejo su fikcija, pagražinta itin subjektyviais ir dažnai sardoniškais G. Stein vertinimais. 

Vynas lengvai. Magnum leidimas 

Madeline Puckette, Justin Hammack, iš anglų kalbos išvertė Agnė Puzauskaitė, specialusis redaktorius Arūnas Starkus, išleido „Vaga“, 2023 m. 

Į krūvelę prie Leonido Donskio tekstų, magiškojo realizmo pradininko ir modernizmo ikonos romanų puikiai tinka iliustruotas žinynas „Vynas lengvai. Magnum leidimas“, kurio autoriai – vyno ekspertė, someljė ir grafikos dizainerė iš Los Andželo Madeline Puckette ir dizaineris, rinkodaros vadovas Justin Hammack, sykiu įkūrę vyno edukacijos svetainę „Wine Folly“.

Pirmasis šios knygos leidimas „Vynas lengvai: iliustruotas žinynas“ buvo įtrauktas į „The New York Times“ geriausių knygų sąrašą, 2015 m. tapo geriausias „Amazon“ kulinarinių knygų kategorijoje, ir yra išverstas į daugiau nei 20 kalbų (netgi mongolų). Nenuostabu – žinynas labai aiškiai verbaliai ir vizualiai (ne veltui jo autoriai yra ne tik vyno specialistai, bet ir dizaineriai) pasakoja apie daugybę dalykų, kuriuos faina žinoti apie ragaujamus vynus. Jį skaitant kartais net dingteli mintis, jog jis pritaikytas galvoti tingintiems amerikiečiams. Šiuo atveju, tai didelis pliusas. 

Užuot ilguose tekstuose vardiję, pavyzdžiui, kurios nors šalies kurio nors regiono autochtoninės vynuogės ypatybes, autoriai jas parodo aiškiai grafiškai ir voila!  – atidžiau panagrinėjęs žinyną gali dalyvauti pokalbyje apie vyno degustavimą, patiekimą ir laikymą, vyno etiketą, jo gamybą, apie vyno šalis, regionus ir jų vynų ypatumus. Ir daugelį kitų dalykų. 

Trumpai: puikus, patikimas žinynas prieš leidžiantis į platųjį Vyno pasaulį.