Žymiausia skyrybų teisininkė Sandra Davis kalba apie skyrybas ir vedybų sutartis
Paminiu šį leidinį savo pašnekovei, kai sėdamės prie staliuko „Chiltern Firehouse“ restorano kieme. „Chiltern Firehouse“ yra viešbutis šalia Baker Street gatvės, kur leisti laiką mėgsta įvairios įžymybės. Pašnekovei mūsų pokalbio tema nėra svetima. Sandra Davis – viena žymiausių skyrybų advokačių Londone. Ji – „Mishcon“ Šeimos teisės skyriaus vadovė, dirbusi prie daugelio garsenybių skyrybų bylų: Teksaso supermodelio Jerry Hall, kai ši skyrėsi su Micku Jaggeriu; „Arsenal“ futbolo žaidėjo Thierry Henry; Tamaros Mellon, vienos iš britų mados namų „Jimmy Choo“ įkūrėjų.
Yra ir daug klientų, apie kuriuos nesame girdėję. Ponia Davis nesiruošia atskleisti jų vardų. Bet belaukiant (kaip vėliau pasirodys, tuščiai) kol prie mūsų prieis padavėjas, pašnekovė bent patvirtina, kad istorija su vynu iš tiesų yra nutikusi.
„Taip. Ištuštino visus „Chateau Lafite“ butelius, – sako ji. – Besidalinant turtą kilo ginčas dėl vyno. Tada žmona tiesiog pagalvojo: „Velniop“ ir išpylė viską į klozetą.“
Kiek butelių?
„Šimtus.“
2000-aisiais įvykusi White prieš White skyrybų byla Londonui suteikė pasaulio skyrybų sostinės reputaciją. Prieš tai pagrindinis šeimos išlaikytojas – paprastai juo būdavo vyras – turėjo tik patenkinti buvusios žmonos „pagristus poreikius ir reikalavimus“. Tačiau Martino ir Pamelos White byla pasiekė Lordų rūmus ir pakeitė teisės pagrindus. Martinas ir Pamela buvo ūkininkai, kurie skyrėsi po 33 santuokos metų ir turėjo bendrą verslą.
„Jei kiekvieno įnašas į šeimą buvo lygiavertis, nėra svarbu, kuris iš jų uždirbo pinigus ir sukaupė turtą, – paskelbė lordas Nichollsas iš Berkenhedo. – Svarstyklės neturėtų sverti dirbančio šeimos nario naudai ir pamiršti to, kuris prižiūrėjo namus ir augino vaikus.“
Kova už lygybę besidalinant šeimyninį turtą prasidėjo. Vietoj gyvenimo sunkesnėmis sąlygomis finansiškai silpnesnė pusė galėjo rinktis kovoti už savo teises.
White šeimos nariai ginčijosi dėl apytiksliai 4,5 mil. svarų. Palyginus su bylomis, prie kurių dirba p. Davis, tai – gana kukli suma. 2014 m. ji buvo viena teisininkių, padėjusių Jamie Cooper-Hohn (apribotos rizikos fondo valdytojo sero Chriso Hohno žmonai) prisiteisti tuo metu rekordinę sumą – 337 mln. svarų, kurie sudarė apie trečdalį Ch. Hohno turto. Po dvejų metų p. Davis atsidūrė kitoje pusėje, atstovaudama dabar jau mirusiam Saudo Arabijos šeichui Walidui Juffaliui kovoje dėl turto su buvusia žmona Christina Estrada. Galiausiai Ch. Estrada išsikovojo 53 mln. svarų grynaisiais – mažiau nei 196 mln., kurių ji prašė, bet daugiau nei 17 mln., kuriuos Ch. Estradai pasiūlė buvęs vyras. Byla kėlė nuostabą tuo, kaip ieškovė įvardijo savo „poreikius“. Per metus jai reikėjo 83 tūkst. svarų kokteilinėms suknelėms, 138 tūkst. svarų grožio priemonėms ir 250 tūkst. Paryžiuje esančio „Ritz“ viešbučio prezidentiniam kambariui, kuriame ji ketino apsistoti per rudens atostogas.
Mūsų poreikiai šiek tiek kuklesni. Juodai ir baltai apsirengęs padavėjas atneša kokteilius. Maniškis – 16 svarų kainavęs kūrinys, kurį išsirinkau, nes pavadinime paminėtas Belzebubas ir gėrimas ruošiamas naudojant bičių duonelės sirupą. Grožimės dviejomis gėlytėmis, puošiančiomis mano gėrimą. Ponia Davis užsisakė šviežiai spaustų greipfrutų sulčių, bet tik todėl, nes restoranas neturėjo šviežių arbūzų sulčių.
Ne visiems patinka šis teisinis apsipirkimas. Kai kurie teisėjai ginčijasi, kad 2000 m. teismo sprendimas skatina oportunistines santuokas, nes prisiteistas didelis turtas – vienkartinės išmokos ir ilgalaikė parama – leidžia buvusiam sutuoktiniui toliau gyventi nejudinant piršto.
Dėl to buvo tiek ginčijamasi, kad kovą aukščiausiojo teismo narys lordas Wilsonas įsikišo, kad apgintų teisėjų sprendimą. Jis teigė, kad „nėra teisinga pasakyti žmonai, kurią paliko po ilgą laiką trukusios santuokos, kai jai jau per 60 metų, kad, sakykim, ji bus finansiškai remiama trejus metus, o paskui turės pati susirasti, iš ko gyventi“.
Po White skyrybų bylos ši problema tapo dar aktualesnė, nes Londonas – vieta, kur gyvena ir dirba turtuoliai iš viso pasaulio. Tokių žmonių finansai paprastai painesni nei daugumos žmonių. Todėl teisinės kovos dėl turto dažnai būna žiaurios, neorios ir stulbinamai brangios.
Vadinasi, p. Davis turi daug darbo. Tačiau ar situacija netampa nevaldoma?
Priklauso nuo lyties
„Na, tai priklauso nuo to, kokia yra tavo lytis, – atsako ji su kreiva šypsenėle. – Sakykim, esi tarptautiniu mastu dirbantis specialistas, kuris darbo reikalais čia atsikraustė porai metų. Jei santuoka suyra tau gyvenant čia, gali atrodyti neteisinga čia bylinėtis, nes nesi šios šalies pilietis, o tavo vedybos įvyko kitur. Bet antrajai pusei užtektų pateikti ieškinį ir visas tavo finansinis kraštovaizdis pasikeistų.“ Tai yra eufemizmas, kuriuo galiu mėgautis gerdamas kokteilį.
Po pusvalandžio dangus pratrūksta ir į brezentą barbenantys lietaus lašai nutraukia mūsų pokalbį. Bėgame slėptis į viešbučio vidų. Naudodamasi sumaištimi, p. Davis randa ir užima mums staliuką – kol niekas nespėjo paprieštarauti.
Viešbutis įkurtas 2014 m. pradžioje. Tuo metu jame buvo organizuojami garsenybių vakarėliai ir dažnai lankydavosi paparacai. Nors šią penktadienio popietę ir nematyti įžymybių, viešbutis vizualiai stulbina. Baras stebina nesuderinamų spalvų gausa – galite pamatyti raštuotų kilimų, auksinių sofų, marmuro stalviršių ir padavėjų, dėvinčių ilgus abitus.
Galiausiai užsisakome maisto. Paprašau avienos, bet jos nebėra (vis dėlto vėliau pastebiu, kad avieną vis tik įrašo į sąskaitą). Vietoj jos išsirenku skumbrę su orkaitėje keptais įvairių rūšių burokėliais ir vasabių padažu, o antram patiekalui užsisakau Galicijos veršienos kepsnį su raudonžiedžių pupelių salotomis bei aromatingomis prieskoninėmis žolelėmis. Ponia Davis išsirenka Sutton fermos cukinijas su ožkos sūriu ir cukinijų žiedais bei karštai rūkytą lašišą. Geriu Sancerre vyną. Mano džiaugsmui (nes tikiuosi, kad tai atriš teisininkei liežuvį), p. Davis užsisako taurę rožinio šampano. Pašnekovė jos išgers tik pusę.
1979 m. p. Davis atėjo dirbti į „Mishcon“, kur karjerą pradėjo nuo žemiausio laiptelio. Tada 1971 m. Anglijoje ir Velse įsigaliojo Santuokos nutraukimo reformos aktas, palengvinęs skyrybų procesą, ir skyrybų skaičius staiga šoktelėjo į viršų. Jis pasiekė aukščiausią tašką 1993 m., kai buvo užregistruota 165.000 skyrybų. Tais metais vedybų skaičius krito žemiau nei 300.000.
Nacionalinis statistikos biuras teigia, kad žlugs 42% santuokų, o 34% santuokų pasibaigs nesulaukus 20-ųjų vedybų metinių. (Statistiškai kalbant, „pavojaus zona“ yra tarp ketvirtų ir aštuntų metinių; manau, daugiau porų turėtų apie tai žinoti.)
Ponia Davis seniai žinojo, kad nori tapti teisininke: „Manau, vaikystėje žiūrėjau per daug „Perry Mason“, – sako ji, – nes visada norėjau dirbti teisme.“ Tais laikais, kaip ir dabar, žemesnio rango teismo darbuotojų atlyginimai buvo nedideli. Todėl p. Davis išėjo dirbti į nedidelę advokatų kontorą, kurios įkūrėjas ir vadovas buvo Victoras Mishconas – darbo partijai atstovaujantis didikas ir viena iškiliausių Londono žydų bendruomenės asmenybių. („Financial Times“ taip pat gerai žino, kad per paskutinius keletą metų „Mishcon“ advokatų kontora dažnai gindavo savo klientų interesus nuo spaudos.)
„Galėjau rinktis – plaukti ar skęsti“, – sako p. Davis. Ji aiškiai plaukė. Besibaigiant p. Davis praktikos sutarčiai, „Mishcon“ skyrybų padalinio vadovas susirgo ir p. Davis perėmė jo pareigas. Jos biuras yra antras pagal dydį visoje kontoroje – tik lordas Mishconas turi didesnį. Po dvejų metų p. Davis tapo partnere.
Mokėsi dirbdama
Ankstyvuoju jos karjeros laikotarpiu šeimos teisė turėjo nekokią reputaciją – buvo manoma, kad ji yra šiek tiek atgrasoka. Viskas pasikeitė, kai atsirado turtingų klientų. „Tatler“ gidas, kuriame pateikiama informacija apie geriausius Londono skyrybų advokatus, teigia, kad p. Davis uždirba 610 svarų per valandą. Ji nesiginčija, kad ši suma pernelyg išpūsta. „Suma buvo teisinga tuo metu, kai gidas buvo išleistas“, – sako ji (tad dabar advokatė turbūt uždirba daugiau). Ar tokie gidai netrukdo specialistei, kurios darbo specifika reikalauja diskretiškumo? „Na, nenorėčiau, kad mane pamirštų įtraukti į sąrašus. Jausčiausi šiek tiek įžeista.“
VERSLO TRIBŪNA
„Expert P“ serijos asortimentas, kuriame yra nešiojamieji kompiuteriai „ExpertBook P5“ ir P3 bei kitos kartos viskas viename „ExpertCenter P400 AiO“, siūlo patikimus, dirbtiniu intelektu (DI) patobulintus įrankius ir patikimą našumą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Šie įrenginiai, sukurti dinamiškai darbo aplinkai, sujungia DI patobulintas funkcijas, supaprastintą IT valdymą ir patikimą saugumą, kad padėtų klestėti MVĮ.
Galimybių langas. Taip šiandieninę situaciją Lietuvos miškų sektoriuje apibūdina tiek vietos ekspertai, tiek tarptautinės grupės, besidominčios investavimu į Lietuvos miškus. Miško investicijų biuro „Forest Math“ atstovai pastebi paradoksą: už kelių tūkstančių kilometrų veikiantys verslai mūsų šalies žaliuoju turtu domisi aktyviau nei meilę Lietuvos miškams deklaruojantys vietos investuotojai. Pastarieji, nepaisant gausybės objektyvių lietuviško miško pranašumų, šią investicinio turto klasę dar tik jaukinasi.
Daugiau nei 25 metų patirtį turintis baudžiamosios teisės ekspertas dr. Linas Belevičius prisijungia prie advokatų kontoros „Glimstedt“ partnerių.
Vilniaus Viršuliškių rajonas tampa viena sparčiausiai besikeičiančių sostinės vietų – čia kyla mišrios paskirties Spaudos kvartalas su gyvenimui ir verslui skirtomis moderniomis erdvėmis, orientuotomis į 15 minučių pasiekiamumą iš daugelio Vilniaus vietų. Šiame kvartale per ateinančius 2–3 metus planuojama pastatyti apie 1000 naujų butų, o bendras biuro erdvių plotas čia artėja prie 70 tūkst. kv. m. Net ketvirtadalį šio ploto rinkai siūlo didžiausi šioje teritorijoje „Duetto“ verslo namai.
Teisės srityje tai nėra įprasta, tačiau šiuose sąrašuose dominuoja moterys.
Ponios Davis tai nestebina.
„Klientai – emocingi, patiriantys daug įtampos, todėl jiems reikalinga parama, – sako ji. – Tam reikia ne tik strateginių teisinių įgūdžių, bet ir kitų gebėjimų – kaip pateikti nemalonias naujienas, kaip padėti žmonėms, kurie negali pakelti nervinės įtampos.“
Vis dėlto p. Davis neapsimeta, kad yra ilgalaikė patikėtinė. „Išsiverkti man ant peties labai brangu. Neturiu psichoterapeutės išsilavinimo ir neturėčiau elgtis, lyg būtų kitaip. Esu strategė – padedu klientams susitvarkyti reikalus, todėl jie gali gyventi nepriklausomai.“ Profesionalumo ir jausmingumo derinys turbūt atsiperka. Pašnekovė dėvi praktiškus drabužius (tik iš įmantraus žiedo galima nuspėti, kad jos atlyginimas aukštas), į mane žvelgia rimtai ir žodžius renkasi atsargiai.
Be abejonės, garsiausia skyrybų byla, prie kurios dirbo „Mishcon de Reyos“ kontora, buvo Velso princesės Dianos. Už bylą buvo atsakingas Anthony Juliusas ir p. Davis buvo viena jo komandos narių. Skyrybų sąlygos niekada nebuvo paviešintos, bet sklandė gandų, kad Diana gavo 17,5 mln. svarų. Tokio masto byla užtikrino „Mishcon“ kontoros Šeimos skyriaus reputaciją. „Ji visai ištuštino jo banko sąskaitą“, – laikraščiui „The Daily Telegraph“ 2004 m. teigė Geoffrey Bignellas, buvęs Charleso finansų patarėjas.
Ponia Davis nenori šnekėti apie Dianos bylos smulkmenas – ji supranta savo klientų skausmą. Prieš mums atsisveikinant paprašo, kad tai pabrėžčiau. „Gal per visus tuos metus ir surinkau daug objektyviai juokingų anekdotų, bet skyrybos yra skausmingos. Niekas neturėtų galvoti, kad yra kitaip.“
Vaikų akimis
Dauguma istorijų apie turtuolių skyrybas susijusios su pinigais. Ponia Davis kalbėdama vis grįžta prie vaikų. Kai atsisėdome prie staliuko, ji man davė knygą „Skyrybos: vaiko požiūris į suaugusių žmonių problemą“. Knyga – širdį veriančių istorijų rinkinys, joje vaikai pasakoja apie savo tėvų skyrybas.
„Paprašau klientų, kad man parodytų savo vaikų nuotrauką, ir padedu ją ant stalo – tai yra apčiuopiama, tame daug prasmės... Stengiuosi elgtis taip, kad padėčiau visai šeimai, nes išsiskyrę žmonės vis tiek daug metų turės kartu auginti vaiką.“
„Atžalos atkartoja tai, ką mato, – sako p. Davis. – Jei matys, kad jų tėvai elgiasi blogai, užaugę patys darys tas pačias klaidas ir savo santykiuose. Versti vaikus šnipinėti, sakyti, ką nori, juos tardyti – visa tai yra labai nuodinga.“
Galiausiai atneša mūsų maistą.
„Labai žalia“, – sako p. Davis, apžiūrėdama mūsų pietus. Ji teisi. Mano skumbrė ir burokėliai – įprastų spalvų, bet lašiša ir kepsnys pusiau paskandinti žaliame padaže. O cukinijos sudėtos ant kažko, kas primena žalumynų sriubą.
Svarstau, ar matant tiek daug iširusių santykių pasikeitė p. Davis požiūris į jos pačios šeimą. Kiek anksčiau užsiminė (nors ir pusiau juokais), viliasi, kad dviejų savo sūnų neatgrasė nuo vedybų. Dabar p. Davis kalba apie vieną problemos sprendimo būdų – advokatė mano, kad britams atėjo metas nustoti šlykštėtis ikivedybinėmis sutartimis.
Ikivedybinės sutartys
„Apie tai „o kas, jeigu“ reikia galvoti tuomet, kai viskas gerai, o ne kai viskas dūžta į šipulius“, – sako ji.
Bet kas nori galvoti apie vedybų sutartis, kai meilė pačiame žydėjime?
„Žemyninėje Europoje tai yra įprasta, taip pat manoma, kad anglai nėra tokie romantiški kaip prancūzai ar italai. Be to, vedybų sutartis – normalus dalykas ir Amerikoje. Tad kodėl mums, anglams, taip nemalonu kalbėti apie pinigus? Tai svarbiausia tavo gyvenimo sutartis – kai viskas nuostabu, protinga pagalvoti, ką darytum, jei santuoka žlugtų.“
Ponia Davis dar turi truputį laiko prieš kitą susitikimą, ir mes greitai išgeriame puodelį kavos – espreso jai ir kortado man. „Chiltern Firehouse“ maišatis pasiekia aukščiausią tašką, kai padavėjas atneša pirmą patiekalą, kurio neužsisakėme.
Turiu paskutinį klausimą. Kokia, vienos iš iškiliausių Londono skyrybų advokačių nuomone, yra sėkmingos santuokos paslaptis?
Svarbiausias yra bendravimas
Ponia Davis griausmingai nusikvatoja. „Galiu pasakyti tik tiek – augalams visada reikia šiek tiek vandens. Per visus metus santykiai keičiasi, ir reikia pastebėti pokyčius.“ Ji gurkšteli kavos ir priduria: „Bendravimas – labai svarbus.“
Bet advokatės jau laukia klientas. Ponia Davis atsisveikindama šypsosi ir prisimena, kad vienas laikraštis rašė, jog 13 labiausiai kraują stingdančių angliškų žodžių yra: „O velniava, ką tik gavau laišką iš „Mishcon de Reya“ šeimos padalinio.“ Ji man ištiesia savo vizitinę kortelę, kuri iš karto įgyja talismano aurą, ir išeina ieškoti taksi. Svarstau, kas yra p. Davis klientas? Ir ar kita pusė žino, ko tikėtis?
