Restorano sėkmės garantas – „Wi-Fi“?

Viešėdamas Vilniuje jis pasidalijo mintimis, kaip Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis, galėtų pritraukti daugiau turistų, priversti juos ilgiau čia pasilikti ir išleisti kuo daugiau pinigų.

Keliauti mus verčia daugybė skirtingų dalykų: noras pažinti pasaulį, išbristi iš rutinos, išbandyti save neįprastose situacijose ir t. t. Bet vienas, ko gero, bendras visiems keliautojams – tai smalsumas paragauti autentiško svečių kraštų maisto. Spėjimą patvirtina Pasaulio turizmo organizacijos (UNWTO) šių metų pradžioje išplatintas pranešimas, kuriame teigiama, kad gastronominis turizmas yra viena ryškiausių pasaulinių sektoriaus tendencijų.

Sausį Vilniuje vykusioje turizmo parodoje „Adventur“ taip pat buvo svarstoma, ar gali Lietuva garsėti kaip puiki šalis pakeliauti ir paragauti savitų, niekur kitur nesutinkamų patiekalų.

Apie medų ir agurkus

Į diskusiją žaviai įsijungė Izraelio ambasados kvietimu Vilniuje ir parodoje viešėjęs G. Hovava, kilęs iš žydų pasaulyje vienos labiausiai gerbiamų šeimų: jo prosenelis litvakas Eliezeras Ben Yehuda (1858–1922) yra šiuolaikinės hebrajų gramatikos kūrėjas, senelis Itamaras Ben Avi vadinamas moderniosios hebrajų žurnalistikos pradininku, tėvas ir mama – Moshe ir Drora Hovavos – šiuolaikinio visuomeninio Izraelio radijo steigėjai. Ir – argi galėtų būti kitaip – kaip dauguma garsių pasaulio žydų, p. Gilas turi lietuviškų šaknų – garsusis jo prosenelis litvakas gimė Lužkuose, Vilniaus gubernijoje (dabar tai – Vitebsko sritis Baltarusijoje).

„Jis yra Izraelio superžvaigždė, ten jį visi pažįsta. Net atvykusiems į Tel Avivo oro uostą būtent jo balsas primena nepamiršti pasiimti savo lagaminų“, – p. Gilą pristatė Beata Nicholson, kulinarijos laidų vedėja ir knygų autorė, picerijų „Jurgis ir drakonas“ bendraturtė.

Ponas Hovava Lietuvoje viešėjo pirmą kartą. Pirmą kartą ragavo ir agurkų su medumi – šis derinys jam paliko neišdildomą įspūdį.

„Man buvo pasiūlyta agurkų su medumi. Pasakiau jiems, kad esu 55-erių vyriškis, keliavęs po visą pasaulį ir ragavęs visokio medaus ir visokių agurkų, bet jų derinio – niekada, jis mane pražudys. Bet turiu prisipažinti, kad derinys mane pritrenkė, pažadu jį reklamuoti visame pasaulyje“, – juokiasi p. Gilas. Apie gastronominį turizmą svečias kalbėti gali daug: jis nuolat keliauja po pasaulį, vertina restoranus, rengia TV laidas. Viena jų – „Captain Cook“ – pasakoja apie geriausius JAV, Japonijos, Azijos, Europos restoranus. Kitos – „Flying Chef“ – komanda keliavo iš šalies į šalį, ieškodama skaniausio maisto pasaulyje, nugalėtojai buvo paskelbti ir apdovanoti Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje.

Apie šaknis ir Libijos žydą

„Žmonės manęs vis paklausia: esi restoranų kritikas, vaikštai po restoranus, ragauji maistą. Ko tu ten ieškai? Atsakau paprastai: aš ieškau tiesos“, – juokiasi p. Gilas. Jis sako suprantąs, kad toks atsakymas gali pasirodyti nei šioks nei toks arba net pasipūtėliškas: maistas yra maistas, kokia čia tiesa. Ir laikydamasis Rytų išminčių tradicijos pasakoja pamokomą istoriją apie mažo miesto mažo restoranėlio šeimininką, kilusį iš Libijos žydų šeimos.

Negaliu neperpasakoti. Taigi, toji šeima pasitraukė iš Libijos 1948 m., kai buvo įkurta Izraelio valstybė. Buvę turtingi, naujojoje savo tėvynėje tie žmonės atsidūrė tik su būtiniausiais daiktais. Po kelerių metų skurdo Izraelyje išsinuomojo vieną kambarį aštuoniems – tėvams ir šešiems vaikams. Tėvai buvo išsilavinę, tad stengėsi lavinti ir savo vaikus. Restoranėlio šeimininkas tapo mechaniku, įsigijo garažą ir taisė automobilius. Vyrui sekėsi, nes jis netinginiavo, tačiau sulaukęs 50-ies galiausiai suprato, kad tai, ką jis daro, nėra tai, ką nori daryti iš tikrųjų – maitinti žmones.

Jis uždarė savo garažą ir įkūrė paprastą libanietiškos virtuvės užeigą, gamino joje paprastus patiekalus, tokius kaip jo mama ir močiutė. Buvo laimingas, tačiau vienas dalykas jam nedavė ramybės. Todėl, kai kartą jį aplankė mama, vyras paklausė: „Mama, aš mėgstu tai, ką darau. Turiu restoraną, turiu gerai įrengtą virtuvę, turiu darbuotojų ir pinigų, turiu viziją ir gerų produktų, ir žmonės sako, kad maistas čia geras. Bet iš tiesų jis nėra toks gardus, kokį mes valgėme, kai gyvenome aštuoniese viename kambaryje, o tu gamindavai kampe ant vienos žibalinės degyklės. Kodėl?“

„Mano sūnau, – pasakė mama. – Dabar tu to nebepadarysi. Maistas tuomet buvo toks skanus, nes mes buvome alkani.“

Anot p. Gilo, tai ir yra tiesa: „Kartais verta prisiminti, iš kur esame atėję, kas yra mūsų šaknys, ir tai leis mums geriau suprasti save pačius.“

Jis įsitikinęs, kad tą patį galima pasakyti ir apie maistą: „Parodoje ragavau patiekalų iš skirtingų regionų, skirtingai pagamintų, žmonės siūlė jų didžiuodamiesi, ir būtent tokie dalykai atveria tavo širdį kitomis šalimis, leidžia pajusti, kad tai yra tikra, ne koks „McDonald’s“ ir ne Starbucks“. Mano galva, pirmiausia, ką reikia padaryti, – tai suklijuoti, sulipdyti save pačius ir pabandyti parodyti kitiems tai, kuo didžiuojiesi.“

Pradėti – nuo „Wi-Fi“

„Jeigu paklaustumėte manęs, kas svarbiausia restoranams, kurie nori pritraukti turistų, pasakyčiau: „Wi-Fi“, – kuo rimčiausiai sako p. Gilas, aiškiai žinodamas, kokia bus reakcija. Jos sulaukęs, žeria paprastą argumentą: kai turistas ateina į maitinimo įstaigą, gali būti, kad tai pirmoji rami jo poilsio valanda per visą dieną, taigi jis nori gauti gero maisto, pasikrauti mobilųjį telefoną ir išsiųsti e. laišką savo vaikams.

„Net jeigu tai nedidelė užeiga miško viduryje, kurioje vaišinate svečius tyriausiu pasaulyje medumi, nepamirškite nemokamo interneto ryšio. Jūs nežinote, kiek klientų ateis būtent dėl jo. Visas pasaulis geria „Starbucks“ kavą, kiekvienas žino, kad tai blogiausia pasaulyje kava, tačiau jie turi „Wi-Fi“,– šypsosi pašnekovas.

Kryptis – autentika

Pasak p. Gilo, viena ryškiausių pasaulinių maisto tendencijų, kurią jis aiškiausiai mato savo gastronominėse kelionėse, yra poslinkis nuo puikių pietų (fine dining) į smagius pietus (fun dining), ji išryškėjo pastarąjį dešimtmetį, ypač per pastaruosius 4–5 metus. Anot jo, anksčiau turistai ieškodavo geriausių šalies restoranų, pageidautina – įvertintų „Michelin“ žvaigždėmis. Dabar jiems reikia įvykio, autentiškų potyrių ir, užuot keliavę į prašmatnius, garsius miesto ar regiono restoranus, jie renkasi autentiškus vietinius.

„Autentiškumas yra itin svarbi kryptis, o jūs turite daug pasiūlyti, ko nėra kitur, – tradicijų, žinių, istorijos“, – dėsto p. Gilas. Pats jis gyvena Tel Avive, šalia geriausio mieste, gal ir visame Izraelyje, restorano „Giraffe“, kurio virtuvėje dirba garsus šefas. Tačiau, sako, dabar jam labai sudėtinga prikalbinti turistus ten eiti. Jie numoja: a, „Pan-Asian“, mes turime tokių Kanadoje, JAV ar ...Islandijoje.

„Tą patį galima pasakyti apie sušių restoranus Lietuvoje, tikiu, kad jų čia yra puikių. Bet niekas nevažiuoja į Lietuvą paragauti sušių – tuose restoranuose lankysis lietuviai, ne turistai. Nes kiekvienos šalies maitinimo įstaigose aš noriu patirti tos šalies skonį, sužinoti ką nors, ko anksčiau niekada nežinojau, kad grįžęs namo galėčiau papasakoti savo dukrai, kokį neįtikėtiną dalyką ragavau Lietuvoje: agurkų su medumi“, – juokiasi p. Gilas. Tuoj pat priduria, kad autentiški patiekalai nebūtinai visada turi būti paprasti.

„Buvau nuostabiame restorane – „Ertlio namas“, niekas negalėtų pakartoti jo pavadinimo, kur ragavau įmantrių, talentingai pagamintų vietos patiekalų, – kiekvienas jų buvo dalelė jūsų istorijos, moderniai perdarytas pagal senuosius receptus. Ir nereikia čia molekulinės virtuvės restoranų – tokiuose aš lankausi Ispanijoje arba Niujorke“, – gūžteli p. Gilas.

Turistai turguje

Kaip dar vieną vietą ir būdą pritraukti turistų pašnekovas mato turgų – šviežių produktų turgūs, kuriuose veikia ir mažų restoranėlių, populiarūs visame pasaulyje. Anot jo, ir Izraelio turguose apstu mažų restoranėlių, kuriuose gaminamas maistas, kepama duona, turistai eina nuo vieno stendo prie kito ir išleisdami nedaug pinigų patiria šalies skonį.

„Tai gali padaryti kiekviena šalis. Be abejo, kartais turgūs nėra labai malonūs, ten pilna žmonių, tačiau turistui tai nepakartojama patirtis – jis mato, ką perka, valgo, kaip apsirengę vietos žmonės, jis pats tampa veiksmo dalyviu. Pradėkite nuo mažo stendo su „Wi-Fi“ turguje ir pamatysite – žmonės pas jus plūs“, – juokiasi p. Gilas. Baigdamas jis vėl neįkyriai žeria išmintį: „Lik tuo, kas esi. Nesikeisk, norėdamas privilioti žmonių. Esate įdomūs, parodykite tai kitiems. Pabrėžkite autentiškus lietuviškus dalykus, žinodami, kad žmonės nori jus tyrinėti ir pažinti.“