Kaip Nomeda ir Gediminas Urbonai pelkes gelbėjo

Gediminas ir Nomeda Urbonai. Nomedos Urbonas nuotr.

Mėgėjams, bent kiek įdėmiau stebintiems meno lauką, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai labiausiai siejasi su pelkėmis – nuo tada, kai 2018 m. Venecijos architektūros bienalėje jiedu atidarė „Pelkių mokyklą“ („The Swamp School“). Dabar Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) mokslininkai, įkvėpti Kamarago pelkių Prancūzijoje ir bendradarbiaudami su kolegomis iš šios šalies, sukūrė žaidimą „wetland.games“, skirtą ugdyti ekosisteminį sąmoningumą ir skatinti tvarumą.

Tarp Venecijos ir žaidimo būta daugiau pelkinių projektų. Kad ir 2023-iųjų liepą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta retrospektyvinė Urbonų paroda iškalbingu pavadinimu „Dalinai užpelkinta institucija“, kurioje eksponuoti tiek ankstyvieji, tiek pasaulyje gerai žinomi jų projektai, tiek naujausi kūriniai.

G. Urbonas VŽ yra pasakojęs, kad pirmosios pelkių temos užuomazgos jų kūryboje radosi prieš du dešimtmečius susitikus su garsiu prancūzų filosofu, antropologu, sociologu Bruno Latour (1947–2022), o plačiau ją vystyti pradėjo kurdami „Pelkių mokyklą“ – Lietuvos paviljoną 2018-ųjų Venecijos architektūros bienalėje.

„Pelkių mokyklos“ uždavinys (arba siekis) buvo keisti mūsų mąstymo įpročius, nes būtent pelkės, anot G. Urbono, „siūlo radikalų ekosisteminį iššūkį, modelį, kuris pastaruosius 100 metų buvo diskriminuojamas vien dėl negatyvaus požiūrio į pelkes“.

„Pelkė buvo niekam nereikalinga, užmiršta, todėl norėjosi apie ją priminti ir reabilituoti, pirmiausia – kultūrinėje plotmėje. Bet, kai pradedi gilintis į pelkę, supranti, kad ji pasiūlo labai įdomių perspektyvų“, – VŽ dėstė G. Urbonas.

Pelkių žaidimas

Dabar Urbonai, ieškodami „įdomių perspektyvų“, panaudojo modernias technologijas ir sukūrė vaidmenų žaidimą „wetland.games“, paremtą prancūzo Raphaëlio Mathevet prieš 20 metų sukurtu žaidimu „ButorStar“.

Ornitologijos, filosofijos, sociologijos ir politikos tyrinėtojas R. Mathevet savo žaidimą skyrė daugiausia baublio, aptinkamo pietų Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros plytinčiose Kamargo (Camargue) pelkėse, išsaugojimui. Be to, jį buvo galima žaisti tik gyvai. Nomeda ir Gediminas Urbonai su kolegomis perkėlė šį žaidimą į virtualią erdvę ir padarė jį universaliu, pritaikomu kitoms panašioms ekosistemoms, kitoms deltoms, pelkėms ir šalims.

Kurdami Urbonai bendradarbiavo su R. Mathevet bei kitais mokslininkais, programuotojais ir dizaineriais.

„Norėjome šį rimtą žaidimą atkurti taip, kad jis būtų atviras – pati struktūra, jo „stuburas“ būtų lengvai pritaikomi, o vaidmenys nesunkiai pakeičiami kitais. Naujasis internetinis įrankis galėtų būti taikomas kitoms panašioms ekosistemoms, kurioms gresia ekstremalus išnaudojimas, industrinė tarša ar karo sukeltas sunaikinimas, pavyzdžiui, Kachovkos užtvanka Ukrainoje, ar durpynai Indonezijoje. Galiausiai, viskas galėtų vykti ne vien Kamargo pelkėje, bet, pavyzdžiui, Nemuno deltoje“, – aiškina G. Urbonas.

Žaidimas remiasi minėtojo prancūzų filosofo Bruno Latour išplėtota aktorių tinklo teorija (actor network theory, ANT), nagrinėjančia, kaip žmonės (aktoriai) ir objektai, technologijos, idėjos veikia kartu, kurdami sudėtingus tinklus. Ši teorija pabrėžia, kad visi tinklo elementai yra vienodai svarbūs ir formuoja vieni kitus, paneigdama griežtą žmonių ir daugiau nei žmonių atskyrimą.

G. ir N. Urbonų atkurtas vaidmenų žaidimas skirtas žaisti tiek virtualioje, tiek realioje erdvėje. Jį sukurti menininkus įkvėpė tos pačios Kamargo pelkės, vienos didžiausių pelkių Viduržemio jūros regione, apimančios beveik 1.000 kv. km. Bandant subalansuoti ekonominę ir ekologines veiklas, ypač kylant jūros lygiui, šioje teritorijoje susiduriama su nemenkomis problemomis. Jas spręsti ir tartis tarpusavyje turi žaidėjai, kurių kiekvienas prisiima savo vaidmenį ir interesus – nuo viešų iki privačių.

Kamargo pelkės Prancūzijoje. Gedimino Urbono nuotr.

Žaidimas imituoja įvairių veiksnių poveikį: jūros lygio ir druskingumo dinamiką, nepastovų klimatą ir ekonomiką, o tai lemia įvairių pelkės „suinteresuotųjų šalių“ – ūkininkų, žvejų, gyvulių augintojų, nendrių rinkėjų, medžiotojų, turistų ar gamtosaugininkų, taip pat ir paukščių ar augalų pasirinkimus, įgalinančius žmones suprasti sudėtingas sistemas, turinčias įtaką klimatui ir aplinkai.

Ir modelis, ir mokymosi aikštelė

Kaip VŽ lankantis Venecijos „Pelkių mokykloje“ sakė G. Urbonas, „pelkės gali paskatinti svarstymus tiek apie įvairių rūšių sugyvenimą, tiek ir apie įvairių veiklų suderinamumą. Pelkė gali tapti modeliu – ne tik biologiniu, bet ir socialiniu, politiniu, diplomatiniu“.

Mintis, jog pelkė gali tapti ateities mokymosi aikštele, kilo Urbonams ir Remigijui Daubarui, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui. Iš to radosi ir ankstesnis, pirmasis Urbonų kartu su MIT Klimato vizijų grupe sukurtas patyriminis žaidimas išmaniesiems telefonams „Swamp Game“, kurį žaidžiantis asmuo gali įsikūnyti į įvairias gyvybės formas ir pabandyti pažiūrėti į pasaulį jų akimis.

Naujajame vaidmenų žaidime nagrinėjami Kamargo ekosistemos tarpusavio ryšiai.

„Pavyzdžiui, jei nori pasodinti ryžių lauką, reikia, kad cirkuliuotų vanduo. Vadinasi, teks iškirsti nendres ir krūmus – tačiau juose gali būti gyvūnų ar paukščių, tarkime, baublių ar ančių buveinės. Tad, jei galvosi tik apie ryžius, nukentės ir antys, ir tavo kaimynų ančių medžiotojų ekosistema. Taigi, tokiu atveju tenka derinti jau nebe dviejų, o kur kas daugiau, kartais ir devynių veikėjų interesus“, – dėsto N. Urbonienė.

Anot jos, paprasto atsakymo į klausimą, kaip elgtis su žmogaus paveiktomis ekosistemomis, nėra. Pasitraukti ir viską grąžinti gamtai jau per vėlu, nes kai kuriais atvejais tai gali sukelti dar didesnę žalą. Pavyzdžiui, rašoma pranešime, Kamargo pelkėse žmogaus sukurta infrastruktūra – drėkinimo kanalai, pylimai, užtvankos – apsaugo teritoriją nuo kylančio jūros lygio, druskėjimo ir erozijos. Visiškas pasitraukimas reikštų, kad didelę dalį pelkių užlietų jūros vanduo, druska sunaikintų unikalią ekosistemą ir pakenktų daugybei retų paukščių bei kitoms rūšims: čia gyvena įvairios žuvys, vabzdžiai, ropliai, antys, garniai, plėšrieji paukščiai, viena didžiausių flamingų kolonijų. Pelkė garsėja ir pusiau laukiniais baltaisiais arkliais, mažaūgiais juodaisiais buliais.

Pasak N. Urbonienės, Kamargo pelkių vietovė yra milžiniška teritorija, kurioje žmonės gyvena tūkstančius metų: jau viduramžiais ten imta kasti kanalus, reguliuoti vandens lygį, pradėtos nuo to lygio priklausančios ekonominės veiklos. Kita vertus, nuo vandens lygio priklauso ir įvairių gyvūnų likimas, pavyzdžiui, iškirtus nendres ir pakėlus vandenį, pelkę paliks baubliai, kurie gyvena nendrynuose. Tad dėl šito turi derėtis gamtosaugininkai ir nendrių kirtėjai.

Anot mokslininkų, šis žaidimas yra kompleksinių sistemų supratimo ir edukacijos įrankis: žaisdami jį, žmonės gali sužinoti apie tvarumo iššūkius, diplomatijos svarbą ir ryšį tarp žmonių bei gamtos.