Europos pramonė – Kinijos apstumdyta emigrantė
Ir ne tik suklusti, bet ir imtis atitinkamų veiksmų, kad strategiškai svarbioms žaliojo kurso pramonės šakoms būtų sudarytos sąlygos atlaikyti Kinijos jau ne pirmą kartą suduodamą smūgį.
Naujausio niukso pasekmės – Šveicarijos saulės modulių ir elementų gamintojos „Meyer Burger Technology“ pasitraukimas į JAV ir Norvegijos monokristalinio silicio pramonininkės „Norwegian Crystals“ bankrotas.
Kol Europos politikai skaičiavo, kiek milijardų reikės pertvarkyti pramonę ir energetiką, bei matavosi žaliausios ambicijos laurų vainikus, didelės kiniškos ausys klausėsi.
Kinai ne tik klausėsi, bet ir išgirdo apie JAV ir Europos planus susigrąžinti visą gamybos ir vertės vertikalę namo, statyti baterijų, saulės elementų gamyklas, ieškoti naujų žaliavų tiekimo grandinių.
Po šio pasiklausymo kinams beliko pasirinkti silpnesnį taikinį ir išsirinkti gaminį, kurio pagamina per daug. Nenuostabu, kad nusitaikyta į protekcionizmo žodžio kaip baisiausio košmaro bijančią Europą.
Prie JAV krantų išmesti inkarus planavę laivai apsisuko ir išplaukė Europos link, kur saulės modulių pilni konteineriai nugulė sandėliuose.
Europos saulės energetikos pramonė ne kartą įspėjo Briuselio kaklaraiščius, kad Senojo žemyno rinka nėra apsaugota, o kinai pardavinės gaminius pigiau, nei atsieina juos pagaminti. Ir taip nutinka toli gražu ne pirmą kartą. Kinijos gaminių cunamis gali išbalansuoti visą pramonės šaką, versti nutraukti gamybą arba emigruoti kitur.
Ir nors kinai turi savų planinės komunistinės ekonomikos problemų, perkelti savo sandėlius į naujomis gamyklomis popieriuje per anksti besipuikuojančią Europą jokia problema.
„Tai ne pirmas toks Kinijos manevras. Belieka orientuotis į nišinius gaminius, nes kitaip su jais nepakonkuruosi. Europos rinka, kitaip nei JAV ar Indijos, nėra apsaugota. Įsiveždami žaliavas moduliams gaminti mokame muitą, o atgabenamiems saulės moduliams iš Kinijos jo nereikia“, – kalbėjo Julius Sakalauskas, Lietuvoje modulius gaminančios „Soli Tek cells“ vadovas.
Jis atkreipė dėmesį į Europos atvirumą, kuris ir daro ją pažeidžiamą, o kitos valstybės, pavyzdžiui, JAV, laikosi visai kitokios pramonės emigrantų politikos.
Ir Lietuvos saulės modulių gamintoja, ir Akmenėje konstrukcinę medieną statybų sektoriui gaminsianti „VMG Lignum construction“ aktyviai domisi galimybės produkciją gabenti į JAV, tačiau susiduria su sudėtinga JAV gaminių sertifikavimo sistema.
Taip, paaukojus daug laiko ir kitų išteklių, kokybiškas gaminys anksčiau ar vėliau pasieks amerikiečius, tačiau daugiapakopė sertifikavimo piramidė puikiai iliustruoja JAV rinkos apsaugos mechanizmus.
Būtent dėl jų saulės modulių prikimšti laivai nustatė Europos uostų kursą, o ne išsikrovė JAV pakrantėse. JAV saugosi ir mokosi iš praeities klaidų, bandydama tiekimo grandines perkelti pas save.
VŽ nuomone, laisvosios rinkos bastilija likusi Europa turėtų rasti priemonių apsisaugoti nuo tokių Kinijos overprodukcijos cunamių. Muitai, kokybės ir kilmės sertifikatai, kurių atsekamumą būtų galima patikrinti, būtų vienas iš variantų.
Dabar tarsi anekdotai skamba Kinijos gamintojų pasakojimai, kad jie gali parengti bet kokius dokumentus: „Kur keliaus prekė, į Europą? Tada jokių problemų, padarysime reikalingus dokumentus. Į JAV? Tada viskas sudėtingiau.“
Taip pat norėtųsi atkreipti dėmesį į Lietuvos institucijų pagalbą, ieškant naujų rinkų. Dažnu atveju, kaip apeiti apsaugos mechanizmus ir nesusipainioti sertifikatų voratinkliuose, rūpinasi pats gamintojas. Verslininkai pripažįsta, kad siekiant JAV dolerių, tai tikras galvos skausmas, o kartais padėtų tiesiog vienoje vietoje prieinama informacija ir praktiniai patarimai.
Jei Europos pramonė ir toliau liks tokia neapsaugota, įsivyraujančio nacionalinio protekcionizmo dienomis jai nebus lengva.
Ką jau kalbėti apie tai, kad matematiką linkusiai pamiršti Kinijai paerzinimo ir trukdymo politika tikrai ne svetima. Baterijos, elektromobiliai, atskiri atsinaujinančios energetikos pramonės komponentai vis dar tie koziriai, kuriuos užjūrio pasaulinis fabrikas nesibodės ištraukti.
Nes, jei Europa leidžia, kodėl gi ne... Blogiausia, jog konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Europos pramonei gali tekti emigruoti paliekant nuo importo priklausomą, tačiau vieningą ir laisvą 448 mln. vartotojų rinką.
