Vakarų neryžtingi trypčiojimai = Putlerio pergalės

Antai nors ir demonstruojama moralinė parama Kyjivui, vis dėlto blaškomasi dėl sunkiųjų ginklų tiekimo, buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio bei Italijos, Prancūzijos, Kipro ir kitų šalių veikėjų lūpomis kalbama apie rusų užimtų teritorijų atidavimą mainais į taiką, kelias savaites ES derintas šeštasis sankcijų Rusijai paketas, kuris, šantažuojant Vengrijai, buvo nugludintas iki ne tokio ambicingo. Pridurkim dar ir kratymąsi atsakomybės dėl ukrainietiškų grūdų saugaus išgabenimo.

Artėja dar vienas įvykis, kuris taps savotišku Vakarų ryžto lakmuso popierėliu. Tai Madride vyksiantis NATO viršūnių susitikimas. Iš jo tikimasi aiškių sprendimų dėl naujų priemonių užtikrinant Aljanso rytinio flango saugumą. Nes akivaizdu – dabartinis Kremliaus režimas ties Ukraina nesustos ir anksčiau ar vėliau išbandys NATO sutarties 5 straipsnio dėl kolektyvinės gynybos pagal principą „visi už vieną, vienas už visus“ tvirtumą. 

Geriausia, kad būtų padėtos pakankamos pastangos parodyti Maskvai neabejotiną Aljanso pasiryžimą ginti, kaip tikino JAV prezidentas Joe Bidenas, „kiekvieną NATO teritorijos colį“.

Lietuva ir kitos Aljanso rytinio pakraščio šalys, nuolat juntančios šaltą rusiškojo agresoriaus alsavimą, vis kartoja, kad didžiosios NATO partnerės, pirmiausia JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija, turėtų pasirūpinti efektyviomis Kremliaus meškos atgrasymo priemonėmis būtent priešakinėse linijose, o ne kažkur giliai Vakaruose.

Teberusena viltis, kad Madrido susitikime bus nuspręsta gerokai sustiprinti NATO pajėgumus Baltijos valstybėse, taip pat Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Lietuva visais įmanomais lygiais deklaruoja norą, kad ligšiolinį vokiečių vadovaujamą Aljanso pajėgų batalioną (apie 2.000 sąjungininkų karių) įmanomai greičiau pakeistų brigada (apie 3.000–5.000 karių). Suprantama, aprūpinta moderniausia karine technika, įskaitant ir gausią sunkiąją ginkluotę.

Lietuvos pusė signalizuoja Vakarams, kad intensyviai rengiasi papildomų pajėgumų dislokavimui – skiria papildomus milijonus, projektuoja ir stato naujus karinius miestelius, poligonus, rūpinasi karinio mobilumo infrastruktūra, dėlioja logistines grandines, kad tik vakariečių kariams nieko nepritrūktų jų tarnybos metu.

Bet yra bent keli „bet“, kurie jeigu ir nesustabdo NATO partnerių nuo papildomų priešakinių pajėgumų dislokavimo Baltijos valstybėse, tačiau bent pristabdo tuos planus.

Viena iš vyraujančių abejonių – o ar nereikš tai ir taip įtemptos situacijos regione eskalavimo, Rusijos erzinimo? Kita problema – ar didieji Vakarų partneriai turi pakankamus papildomus pajėgumus, kurie galėtų būti nuimti nuo kažkur kitur ir permesti į rytinį NATO pakraštį.

Ir dar keli jau su aktualijomis susiję dalykai, įsitvirtinantys dalies vakariečių sprendimų priėmėjų galvose ir institucijų kuluaruose, – Suomijos ir Švedijos priėmimas į Aljansą neva visiškai pakeis pajėgų santykį šiame regione, be to, Rusija tiek giliai įklimpo Ukrainoje, kad dar ilgai neatsities. Dėl to esą nėra skubaus reikalo rūpintis Lietuvos ir kitų regiono šalių papildoma apsauga nuo potencialios Kremliaus agresijos.

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad „pažadai dėl Baltijos šalių gynybos stiprinimo yra, bet kol kas neįgarsinami“. Turbūt gerai, kad tokie pažadai yra, bet tada klausimas – koks jų turinys? Nes viena būtų, jeigu Madrido susitikime vakariečiai pasakytų aiškų „taip!“ brigados dislokavimui Lietuvoje, ir visai kas kita, jeigu tebūtų apsiribota aptakia „gilaus susirūpinimo“ formuluote ir išplaukusiais pažadais „atidžiai stebėti situaciją ir kada nors ateityje grįžti prie šio klausimo“.

VŽ nuomone, laiko iki NATO viršūnių susitikimo dar yra, todėl turi būti patrigubintos pastangos įtikinti Vakarus nesibaiminti skirti pakankamą dėmesį NATO rytiniam flangui. Nes dėmesio stygius tikrai sukels pagundą Putleriui „pačiupinėti“ Aljanso tvirtybę. Ir pirmosiomis jo aukomis, žinoma, taps Baltijos rytinio pakraščio valstybės.