Orbaniškas precedentas: „gyvulių ūkio“ padarinys?
Šį paketą daugiau kaip mėnesį stabdė viena šalis, galiausiai, šantažuodama kitas ES nares, išsireikalavo palankias sau sąlygas. Tad Vengrijai – rusiška nafta, Kremliui – pinigai karo mašinai, Ukrainai – nesibaigiančios kančios.
27 valstybių Bendrija ištisas savaites ginčijosi dėl siūlyto visiško rusiškos naftos embargo, bet susidūrė su nepajudinamu ir išskirtinai savanaudišku proputiniško Vengrijos premjero Viktoro Orbano pasipriešinimu. Galiausiai teko rengti kompromisinį susitarimą, numatantį išimtį dėl rusiškos naftos, pristatomos į Europą naftotiekiais.
Iki metų pabaigos bus nutraukta maždaug 90% naftos importo iš Rusijos į ES, Vokietijai ir Lenkijai įsipareigojus atsisakyti tiekimo viena naftotiekio atšaka į jų teritorijas. „Bloomberg“ skaičiavimais, dėl to Rusiją per metus neteks apie 10 mlrd. USD.
Ekonomistai teigia, kad sankcijų veiksmingumas mažėja dėl ilgo pereinamojo laikotarpio.
„Manau, kad didesnė problema yra pakankamai ilgas pereinamasis laikotarpis, per kurį Rusija gali nukreipti srautus, organizuoti laivus ne į Europą, kur įprastai parduodavo savo naftą, o į kitas šalis, Aziją, Afriką. Pusė metų yra pakankamai ilgas laiko tarpas surasti alternatyvius kelius rusiškai naftai, dėl to sankcijų veiksmingumas, mano supratimu, mažėja“, – antradienį LRT radijui sakė Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
Anot jo, ko gero, praleista proga įgyvendinti kitus labai svarbius žingsnius, apie kuriuos kalbėta šeštojo paketo pradžioje: draudimus laivybai ir rusų laivams. Dėl europiečių dominavimo laivybos industrijoje tai būtų veiksminga priemonė neleisti Rusijai atrasti tų alternatyvių kelių, nes būtų neįmanoma tos naftos plukdyti kitur.
Tačiau kartu pripažįstama, kad rasti naujų rinkų vis tiek nėra taip paprasta, o pagrindinės pirkėjos Indija ir Kinija rusišką naftą perka ženkliai pigiau, tad įplaukos į rusišką biudžetą iš tokio eksporto mažėja. Jau pasirodė žinių, kad naftos saugyklos Rusijoje pilnėja, gali netgi tekti stabdyti gamybą – ir tai visiškai tikėtinas scenarijus.
Pasak ekonomistų, sustabdžius tokią gamybą, pradėti ją iš naujo yra labai sudėtinga pasitraukus Vakarų energetikos bendrovėms.
„Kuo labiau spaudžiame Rusiją, tuo mažėja galimybė gręžti naftą ateityje ir galbūt amžiams sunaikinama ta galimybė“, – sakė V. Šimkus.
O Europai galiausiai atsisakius dar ir rusiškų dujų, šaliai, vadintai „didele benzino kolonėle“, kaip tai rusiškai meškai teks tik leteną čiulpti. Grobuoniškas apetitas vargu ar sumenks, tačiau maitinti karo mašiną bus sudėtingiau.
Ukraina jau ketvirtą mėnesį kovoja su rusofašistų gaujomis – prarasdama civilius ir karius, matydama nuo žemės paviršiaus šluojamus miestus ir miestelius, niokojamą infrastruktūrą, vagiamus grūdus, metalą ir griaunamą ekonomiką. Šie praradimai neįkainojami jokia valiuta.
Naivūs Vakarų politikai, ko gero, manė, kad palaipsniui įvedinėjant sankcijas Rusijai, Kremliaus valdovas, apskaičiavęs ekonominę žalą savo šaliai, susimąstys ir bent jau nepradės karo viduryje Europos. Tačiau apkvaitęs nuo savo rusų pasaulio idee fixe, užliūliuotas pataikūnų melo ir įtikėjęs menamu Rusijos kariniu pranašumu, jis tokį ribojimų dozavimą vertino kaip demokratinio pasaulio silpnumą ir baimę, o tai tik dar stipriau kurstė jo kraugeriškus instinktus.
VŽ nuomone, šiandien darosi vis akivaizdžiau, kad šį autoritarinį režimą stabdyti gali tik maksimalios, ryžtingos ir skaudžios kiekvienam Rusijos piliečiui sankcijos, o ne ilgai diskutuojami, dozuojami ar, kaip šiuo 6-ojo paketo atveju, daliniai sprendimai. Tik visiškas rusiškos naftos ir dujų importo draudimas gali priversti rusišką karo mašiną springti.
Deja, karo prieš Ukrainą akivaizdoje Europos Bendrijai iškilo dar vienas egzistencinis klausimas: ką daryti ir kaip elgtis ateityje su tokiomis orbanizuotomis šalimis narėmis, kurioms bendrosios vertybės tėra figos lapelis, kuriuo begėdiškai dangstomas savanaudiškumas, gudrus išskaičiavimas, parazitavimas kito sąskaita ir visiška nejautra žmonių kančioms. Net ir turint infrastruktūros problemų negalima šantažuoti partnerių, paminant žmogiškąsias vertybes – užuot mėginusi ieškoti bendrų sprendimų, „išskirtinė“ šalis tik išmušinėja sau komfortiškesnes sąlygas.
Neišvengiamai prie minėto egzistencinio klausimo teks sugrįžti, kai tik bus nugalėtas rusiškas fašizmas, nes po karo Europa, tikėkime, jau nebebus tokia naivi, kokią ją pažinojome.
