Gudručių laikams turi ateiti galas
Tikėtina, kad kartosis ankstesnių metų scenarijus – atskaitomybės dokumentus pateiks pusė tų, kurie privalo tai padaryti. Statistika iškalbinga: pernai ataskaitas už 2020 m. turėjo pateikti apie 194.000 juridinių asmenų, o jas pateikė 105.000. Metais anksčiau ataskaitas pateikė 106.000, o prievolę turėjo 190.000 asmenų. Registrų centras nuo praėjusių metų pradėjo nagrinėti administracinio nusižengimo protokolus dėl laiku nepateiktų ataskaitų ir pradėjo skirti baudas. Bet ne visos bendrovės pripažįsta nusižengimą ir stengiasi išsisukti net nuo kuklios bausmės – pasitelkusios advokatus iš prestižinių kontorų, iki užkimimo įrodinėja, kad ataskaitų teikti neturi galimybės dėl užtrukusio audito, susiklosčiusių force majeure aplinkybių ar vadovo depresijos.
Pavyzdžiui, viena bendrovė bando sugraudinti argumentais, esą pritaikius jai administracinę atsakomybę gali kilti pavojus gyvybėms – mat ji negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir aprūpinti gydymo įstaigų medikamentais, įskaitant vaistus onkologijai.
Finansinių ataskaitų rinkinio informacija neretai vadinama įmonės „ekonomine nuotrauka“, kurioje matyti jos turtas, įsipareigojimai, veiklos rezultatai. Šie duomenys leidžia įmonių partneriams, tiekėjams, klientams, kreditoriams, darbuotojams įsitikinti, ar šis verslas yra patikimas, sąžiningas, skaidrus. Tai kertiniai akmenys, ant kurių laikosi vakarietiška verslo kultūra.
Ką jau kalbėti apie tai, kad teisinėje valstybėje – o tokia laikome Lietuvą – įstatymų privalu laikytis. Visiems be išimčių, nes teisinėje valstybėje, skirtingai nei rusiško stiliaus oligarchinėse korumpuotose šalyse, negali būti lygesnių už lygius. O įstatymai sako, kad prievolė teikti finansines ataskaitas yra visuotinė. Peršasi liūdna mintis, kad pusės Lietuvos juridinių asmenų vadovams, akcininkams, steigėjams nusispjauti ir ant teisinės valstybės, ir ant skaidrumo, ir ant savo partnerių, tiekėjų, darbuotojų. Būtent tai konkrečiais veiksmais demonstruota įmonės, nepateikdamos informacijos apie save.
Atgrasu klausyti, kai tokių bendrovių vadovai ir savininkai kiekviena pasitaikiusia proga postringauja apie skaidrų ir sąžiningą savo verslą, piktinasi, kad Lietuvoje trūksta teisingumo, tvarkos, lygybės prieš įstatymą. Tai galima traktuoti tik kaip dviveidiškumą ir apsimetinėjimą. Su šiais bene labiausiai nekenčiamais versle bruožais neturėtų taikstytis nei institucijos, nei verslo bendruomenė.
VŽ primena bazinį civilizuoto verslo principą: į verslą ateinama dirbti ir uždirbti laikantis visuotinai sutartų taisyklių, paslaugas ir prekes verslas kuria atvirai rinkai, kur veikia sąžininga konkurencija. Tad kai viena įmonė tvarkingai teikia duomenis apie save, o kita išsisuka, nubaudžiama sąžiningoji – pogrindžio versliukas įgyja nepelnytų pranašumų, nes jam įteikiama informacija apie konkurentus.
Dar blogiau tai, kad leidžiant tokiems verslams nevaržomai veikti, siunčiama žinia piliečiams, kad Lietuvoje deklaruojamas visuotinės lygybės prieš įstatymą principas tėra fikcija. Tai tiesus kelias į laipsnišką teisinės valstybės moralinę degradaciją.
VŽ sprendimų priėmėjams siūlo rimtai pagalvoti apie griežtesnes priemones išsisukinėtojams sutramdyti. Naudos atneštų viešas finansinių ataskaitų neteikiančių įmonių skelbimas – tokia gėdos lenta kirstų per gudručių reputaciją. Būtent jos svarba ryškiai atsiskleidė prasidėjus karui Ukrainoje, kai vartotojai ėmė boikotuoti Rusijai palankių bendrovių prekes ir paslaugas.
Ataskaitų neteikiančių bendrovių atribojimas nuo viešųjų pirkimų veikia tik iš dalies, nes perkančiosios organizacijos turi teisę šio principo ir nepritaikyti. Tai turėtų tapti ne galimybe, o būtinybe. Vertėtų apsvarstyti dar griežtesnes priemones – iki sąskaitų blokavimo ar net verslo stabdymo. Svarbu ir tai, kad visos poveikio priemonės pogrindininkams veiktų automatiniu režimu, nes jų administravimas Registrų centrui (t. y. valstybei ir mums visiems) kainuoja per brangiai.
