Ukraina ir tauta turi tikrą lyderį
Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas, gali drąsiai stovėti garsiausių pasaulio lyderių gretose. Jau šios kelios dienos kruvino karo, kurį agresyvus kaimynas pradėjo prieš taiką demokratišką šalį ir žudo joje taikius gyventojus, tarp jų – ir vaikus, parodė, kad Ukraina turi tikrą politikos žvaigždę – valstybės, tautos lyderį. Kol jo oponentas bando vis ilgesniais stalais atsiriboti nuo realybės, V. Zelenskis petys petin su savo tauta stojo į nelygią akistatą su kone kelių šimtų tūkstančių iki dantų ginkluotu agresoriumi iš Rytų.
Vargu ar prieš keletą metų kas būtų lažinęsis, kad šis inteligentiškas, išsilavinęs žmogus, gyvenantis meno pasaulyje ir besirūpinantis tik kūrybinėmis idėjomis, humoristinių TV laidų, filmų prodiusavimu, pats dalyvavęs plačiai išgarsėjusiame seriale „Tautos tarnas“, kuriame, tarsi žvelgdamas į ateitį, suvaidino paprastą istorijos mokytoją, netikėtai tapusį didelės šalies prezidentu, iš tikrųjų taps Ukrainos vadovu.
Pirmaisiais jo valdymo metais, o ir iki pat karo pradžios, jo priešininkai, ypač – buvusio prezidento Petro Porošenkos šalininkai, nepaliaujamai ir aštriai kritikavo V. Zelenskį – esą jis neturi jokios politikos ir vadovavimo patirties, buvo net „pranašų“, kurie savo trečiąja akimi jau „matė“, kaip naujasis prezidentas „veda Ukrainą Rusijos link“. Šiame margame oponentų fone ryškiai išsiskyrė ir Leningrado gatvės pacano Putino propagandistai, vis pašiepdavę kaimyninės šalies prezidentą menkinančiu „komiko“ vardu.
Beje, pacanu Putiną pavadino jo ištikimas ginklanešys Sergejus Lavrovas, kurio viešai ištarta frazė „pacanas pasakė, pacanas padarė“, verčia abejoti, ar Maskvos tarptautinių santykių institute jis tikrai mokėsi būtent diplomatijos etiketo.
Tuo tarpu V. Zelenskis nuosekliai dirbo savo darbą, nesibodėdamas mokytis, išklausyti naudingų patarimų, sėmėsi vis daugiau patirties. Jį savo rezidencijose ne kartą priėmė galingiausių pasaulio valstybių lyderiai, įdėmiai klausydami apie Ukrainos siekį kuo greitesnės integracijos į Europos Sąjungą ir NATO. Tiesa, pritariamai linguodami galvas, tie lyderiai ne itin skubėjo padėti Ukrainai, kuriai jau atviru tekstu grasino kaimynas Putinas. Tačiau V. Zelenskis demonstravo atkaklumą ir nevengė maskuoti žmogiškai suprantamo nusivylimo, tuo parodydamas esantis arčiau savo tautos ir jos interesų, nei pabrėžtinai sulaižytos didžiosios politikos.
Šiandien skaičiuojame jau penktą rytą, kai šios šalies žeme rieda priešo tankai, gyvenamieji rajonai miestuose atakuojami balistinėmis raketomis - net pasirodė žinių apie Kijeve mėtomas tarptautine konvencija uždraustas kasetines bombas (!) Ukrainiečiai kasdien skaičiuoja aukas ne tik tarp karių, bet ir tarp taikių gyventojų. Kraugeriški okupantai negaili net vaikų, apšaudomi darželiai, ligoninės, evakuotis vykstantys lengvieji automobiliai ir kt. Ypatingu žiaurumu pasižymi rusų atsikviesti Kadyrovo čečėnai.
Ar matėte šiomis dienomis V. Zelenskio veidą? Ar įsižiūrite į jį TV ekranuose kasdien? Matome pavargusį, nemigos ir skausmingų žinių dėl savo piliečių žūties paženklintą veidą, bet čia pat girdime ir taiklius, jausmingus, padrąsinančius žodžius. Nors jie pirmiausia sakomi savo kenčiančiai tautai, jie taip pat skirti ir mums, nes yra kupini bendražmogiškų vertybių ir neša viltį. Tai – tikro, savo šalies, savo tautos LYDERIO ir PATRIOTO veidas. Ne kartą partnerių iš Vakarų ragintas evakuotis, V. Zelenskis lieka tarp savo žmonių – kaip ir jo komanda, kaip ir visa Vyriausybė.
Vyriausiasis kariuomenės vadas – vietoje.
Tokia laikysena neabejotinai įkvepia tautą kovoti už savo teisę būti laisviems, už savo teisę rinktis šalies kelią. Prezidentas visiškai suvienijo tautą, o jo drąsą ir puikius naujojo politiko sugebėjimus viešai pripažino net ir skeptiškiausi jo atžvilgiu nusiteikę vidaus kovų konkurento P. Porošenkos šalininkai.
Pagaliau pasaulis pamatė, kokia didvyriška yra Ukrainos tauta – daugumos šalių žmones sukrėtė vaizdai, kai vyrai su ašaromis akyse išlydi savo žmonas, vaikus, tėvus į saugesnes teritorijas. Neįtikėtina buvo stebėti ir žurnalistų reportažus iš Lenkijos-Ukrainos pasienio, kur kirtosi skirtingomis kryptimis judančių ukrainiečių srautai: vieni, daugiausia moterys ir vaikai, traukiasi į Vakarus, kiti, daugiausiai vyrai – grįžta į tėvynę priešintis agresoriui. Iki pergalės.
Ko gero, visa tai ir buvo tie paskutiniai lašai, perpildę Vakarų abejonių taurę. Griežčiausios sankcijos, Rusijos bankų atjungimas nuo SWIFT, krūva kitų priemonių, turėsiančių agresyvios šalies ekonomikai itin rimtų pasekmių, pabiro lyg iš gausybės rago.
Šiam kontekste vakar kone didžiausia sensacija tapo nauja Vokietijos pozicija. Šios šalies kancleris Olafas Scholzas sekmadienį garsiai ir ryžtingai pareiškė, kad, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, pasaulyje prasidėjo „nauja era“.
Kancleris kartu pažymėjo, kad Vakarų sąjungininkams šiuo metu keliamas klausimas, ar jie gali sukaupti pakankamai jėgų, jog nustatytų ribas tokiems „karo kurstytojams“, kaip V. Putinas.
Už storų sienų tūnančiam Kremliaus spragtukui turėjo pasidaryti negera, kai ramusis ir, atrodė, jam nepavojingas O. Scholzas iš Bundestago tribūnos pareiškė, kad Vokietija bus stiprus Europos ramstis, skirs daugiau nei 2% BVP gynybai (pagaliau!) ir kurs 100 mlrd. EUR ginkluotųjų pajėgų modernizavimo fondą, iš kurio taip pat bus remiami NATO aljanso partneriai.
Lyg norėdamas atsigroti Kremliaus cariukui už pažeminimą prie to nelemto ilgojo stalo, kancleris paskelbė ambicingą Vokietijos planą greitai spręsti energetinės priklausomybės problemą, pradedant nuo dviejų suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) terminalų statybos ir didelių investicijų į žaliąją energetiką.
O Annalena Baerbock, šalies Užsienio reikalų ministerijos vadovė, pareiškė, kad užsienio politikos kursą keis 180 laipsnių.
Pagaliau ir Vokietija, pamynusi ilgai puoselėtą principą „Pirmiausia – biznis“, pamatė tikrąją Putinui pumpuojamų pinigų kainą. Gaila, kad praregėjimui prireikė Ukrainos žmonių kraujo.
VŽ nuomone, prezidento V. Zelenskio vedina Ukraina ne tik gina Europą ir jos vertybes, bet, gal pati to net nenujausdama, – demokratizuoja Rusiją, kuri turėtų tapti taikioje sandraugoje gyvenančia valstybe, kuri gali prekiauti, keistis kultūrinėmis vertybėmis, galiausiai – įsigyti draugų.
Dabar, kai nuo Rusijos praktiškai nusisuko visas civilizuotas pasaulis, gręžiasi kultūros veikėjai, mokslininkai, sportininkai, tokia galimybė jau neatrodo utopinė. Neįtikėtinos metamorfozės: save Volodia Didžiuoju istorijoje regėjęs V. Putinas greičiausiai nuguls istorijos šiukšlyne kaip Hitleris, ar geriausiu atveju kaip Vovka pacanas, o aktorius V. Zelenskis įsiamžins istorijoje kaip šio laikmečio pasaulinio masto politikos asmenybė.
