Gatvės pacano veido pudra nepaslėps
Makabriška šiame jo teiginyje yra tai, kad genocidu XX a. istorijoje buvo pavadintas jo profesijos stabo Stalino milijonų ukrainiečių išmarinimas badu, dar vadinamas Holodomoru. Tačiau šiam Leningrado gatvių pacanui nieko švento nėra, jis kuria kažkokią paralelinę „rusų pasaulio“ visatą, kurioje, nenustebkime, kada nors „iš piliečių iniciatyvos“ atgims „Memorialas 2“, kuris ant saugumiečių klastočių kurs šiurpų ukrainiečių genocido ir Volodios Gelbėtojo naratyvą. Ironiška, bet branduoliniu ginklu pasaulį šantažuojantis ir šlovės besivaikantis šiuolaikinis fiureris žingsnis po žingsnio užtikrintai tipena link seniai jo laukiančio Hagos tribunolo suolo.
„Jis kalba apie Ukrainos denacifikaciją, tačiau elgiasi kaip nacis. Visa tai yra jo galvoje“, – žurnalistams Briuselyje sakė P. Stano.
Antrą dieną įvairiuose Ukrainos miestuose, miesteliuose ir kaimuose aidi sprogimai, skraido raketos, kurios krenta ir ant gyvenamųjų namų, ir net ant vaikų darželių.
Agresoriaus aiškinimai, esą „karinės operacijos“, o tiksliau, brolžudiško karo tikslas – „išvaduoti banderovcų engiamas tautas“, verti tiek pat, kiek ir pats melagis. Žmonių aukų vis daugėja, neabejotinai tarp jų yra tų, rusakalbių, kuriuos „gina“ šis žmogaus vardo nebevertas padaras.
Kokius rusakalbius jis „gina“ prie Černobylio AE sustatęs nusikalstamos karinės grupuotės „Vagner“ karius? Ir kodėl Europos šalyse vėl išaugo dozimetrų paklausa, o neramios kalbos sukasi apie branduolinį šantažą? Ar ne todėl, kad daugelio atmintyje dar gyvas prisiminimas apie skandalingą aršiausio Kremliaus propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo viešą grasinimą vakariečiams viską paleisti branduoliniais pelenais, jei šie išdrįs trukdyti įgyvendinti Putino diktatūrą ten, kur jis užsimanęs. Ar čia yra tikroji priežastis, kad laisvę mylinti ukrainiečių tauta liko viena prieš iki dantų ginkluotą monstrą?
Ar vis dėlto pagrindiniu uždaviniu jis išsikėlęs sunaikinti šalies infrastruktūrą ir karinius pajėgumus bei nuversti demokratiškai rinktą Ukrainos valdžią ir jos priešakyje sunkią naštą prisiėmusį prezidentą Volodymyrą Zelenskį? Paradoksas, bet šis nedidelio ūgio aktorius kelia egzistencinę grėsmę Rusijos diktatoriui, nes, užtikrintai vesdamas šalį demokratinių permainų keliu, skatina rusų tautą prabusti ir keltis prieš milžinišką šalį privatizavusį tironą.
Galime neabejoti, kad savo nesveikos vaizduotės planuose cariukas jau mato pagal saugumiečių instrukcijas Kijeve susodintas savo marionetes, parengusias jam kartoti ditirambus ir klusniai kilnoti ranką.
Šiandien jam atrodo, kad tai – jau ranka pasiekiama. Ukrainos prezidentas pasiūlė sėsti prie derybų stalo. Ir ką gi išgirdo iš mažą krūtinę pučiančio Kremliaus vaduko?
„Pasiduokite, sudėkite ginklus.“
Matyt, blogai jis pažįsta ukrainiečius – tai jo šimtamilijoninė zombiais pavirtusi tauta įprato vergauti ir garbinti carus-batiuškas.
Deja, neturi ukrainiečiai daug galingos ginkluotės (aūū, Vakarai!), jų oro erdvė pernelyg silpnai apsaugota nuo priešo raketų, tūkstantinės desantininkų „sėjos“, tačiau pirmiausia – jie turi pačią stipriausią pasaulyje motyvaciją – ginti savo tėvynę.
Antra, reikia žinoti šios drąsios ir išdidžios tautos istoriją ne nuo cariukui patogaus bolševikinio laikotarpio – nė vienam užkariautojui tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Bet ne, ir tame naujausios istorijos laikotarpyje yra 1918 m. puslapis, iš kurio gali pasisemti išminties, jei skaitai tą istoriją be kupiūrų. Garsieji Krūtai, kur nedidelė grupelė Kijevo studentų narsiai ir ilgai kovėsi su kur kas gausesniais caro armijos būriais. Žuvo visi, tačiau priešas buvo ilgam sulaikytas, o ir galvų padėjo irgi nemažai. Sovietams taip pat degė žemė po kojomis – Ukrainos sukilėlių armija, Stepano Banderos vadovaujami nacionalistai, partizanai (kaip ir Lietuvoje) ilgą laiką nedavė ramaus gyvenimo okupantams sovietams.
Ir, pagaliau, vieningai ir narsiai, nemenkų aukų kaina, jie išvijo Maskvos statytinį ir nesveiką aukso veršio gerbėją Viktorą Janukovyčių.
Dabar Ukraina – vėl bėdoje. Vakarai vieningai smerkia Putino veiksmus, įvedė sankcijas jo šutvei, kai kuriems sektoriams, tarp jų – bankams. Vadina visa tai „labai griežtomis“, „daug Rusijai kainuosiančiomis“. Tik kažkodėl Putino jos nesustabdė ir vargu, ar sustabdys. Tiesa, jo draugelių turtas areštuotas, jie ir aršiausi propagandistai nebepageidaujami daugelyje šalių.
Tik panašu, kad viso to reikėjo kur kas anksčiau, dar tada, kai grobuonis ištiesė letenas į Donbasą ir Krymą 2014 m.
Kodėl kremlistai į visus šonus trimituoja, kad jiems tos sankcijos nebaisios? Todėl, kad pinigų vis tiek bus iš tų pačių konformistų europiečių – už dujas, už naftą, už aliuminį. Dalis jų nusės kiek paplonėjusiose oligarchų kišenėse, dalis riebiais komisiniais – Putino ir jo sėbrų, bet didžiulės sumos ir toliau eis kariuomenei finansuoti, ginkluotei kurti. Kad nugramzdintų iš pradžių Ukrainos, o vėliau, neabejokime, ir europinę laisvę – kad visi mes vėl atsidurtume toje pačioje sovietinėje dvokiančioje pelkėje, kurioje dabar kapanojasi Rusija.
Pagaliau metas suprasti, kad Putinui Vakarų seikėjami doleriai ir eurai – tai leidimas jam lieti Ukrainos žmonių kraują. Todėl šis kraujas – ne tik ant rusų rankų.
Jei civilizuoto pasaulio lyderiai pagaliau suprato (norėtųsi ir vėl tikėti tuo), kad dialogas su amžinai meluojančiu Putinu ir jo gauja yra absoliučiai beprasmis reikalas, kad bet kokie susitarimai ir nė grašio nekainuojantys parašai po jais – nieko verti, turėtų mažiau posėdžiauti, mažiau mėgautis savimi prieš TV kameras, spjauti į biurokratiją ir, kol ne vėlu, sutelkti visas įmanomas jėgas padėti Ukrainai – pirmajam Europos demokratijos bastionui. Pirmiausia – ginklais. Kuriuos pristatyti, deja, dabar sunkiau nei tada, kai tam buvo laikas. Bet nebuvo noro. Tik naivus, o gal patogus ir neatsakingas tikėjimas Kremliaus šulerio pažadais.
P. S. Visame šiame tebesitęsiančio košmaro fone atsirado ir gera žinia. Patvirtinta žiniasklaidoje skelbta informacija, kad Europos Sąjunga (ES) penktadienį susitarė įšaldyti jos jurisdikcijoje esantį Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo turtą, penktadienį naujienų agentūrai AFP sakė trys ES pareigūnai ir vienas Europos diplomatas. Tegul tai bus simboliška, bet stipri žinia, kad putleris artėja prie pavojingos ribos, už kurios jau duodama skaudžiai per nagus. O gal jau seniai tam buvo laikas?
Nežinia, kiek jie turto turi ES – galbūt slepia prisivogtus milijonus ar milijardus pas arabus, kinus, o gal naujuosiuose, miesto dydžiui prilygstančiuose rūmuose Gelendžike, kurių „neskoningą didybę“ ir nesuvokiamus turtus pasauliui atskleidė A. Navalnas.
Svarbu kitkas – pirmą kartą sankcijos krito ir ant caro galvos – ir jis su savo ištikimu liūdnojo veido tarnu Lavrovu sulyginti su visais savo sėbrais arba vėl nuvainikuoti iki ano Leningrado pacanų rango.
Tiesa, viena landa jiems palikta – naujos sankcijos nenumato ribojimų keliauti. Taip norima pademonstruoti ES siekį išlaikyti atviras simbolines diplomatines galimybes. Būtent – simbolines, nes apie ką su šiais gatvės išaugintais pacanais šiandien galima kalbėti, o saldafoniškų čiastuškių juk nemokame...
