Grėsmės akivaizdoje – antausis vienybei?

Vokietija, galinga ir reikšminga NATO šalis, ketvirta pagal karių skaičių Aljanse, pastarosiomis dienomis, švelniai tariant, nustebino ir sąjungininkes. Užtat jos veiksmai ir atskirų personų pareiškimai paglostė Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino ausis.

Tuo metu, kai Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltijos šalys, Nyderlandai, Danija, Turkija remia Ukrainą letaliniais ginklais idant šalis galimo Rusijos įsiveržimo atveju galėtų tinkamai gintis, Vokietija neleido Estijai suteikti karinės paramos Ukrainai: penktadienį tiesiog neišdavė leidimo atlikti sandorio dėl vokiškos kilmės 122 milimetrų haubicų perdavimo.

Šios haubicos buvo dislokuotos Rytų Vokietijoje, po susivienijimo atiteko Vokietijai, vėliau buvo parduotos Suomijai, kuri pati pardavė jas Estijai 2009 m. Šias sistemas Estija ir norėjo perduoti Ukrainai.

Ukrainos pareigūnai teigia, kad bet kokia parama yra desperatiškai reikalinga ir kad leidimai Estijai perduoti vokiškos kilmės artilerijos sistemas galėtų tapti precedentu ir kitais atvejais perduodant tokią ginkluotę.  

Tarsi minėto akibrokšto būtų maža, šeštadienį iš Vokietijos atskriejo dar vienas „siurprizas“: jo herojus - Vokietijos karinių jūrų pajėgų vadas Kay-Achimo Schoenbachas. Lankydamasis Indijoje šis aukšto rango karininkas pareiškė, kad Ukraina niekada nesusigrąžins Rusijos aneksuoto Krymo, o V. Putinas...  nusipelno pagarbos.

Per susitikimą Delyje nufilmuotame vaizdo įraše K.-A. Schoenbachas sako, jog V. Putinas nori „būti gerbiamas“.

„Yra lengva suteikti jam pagarbą, kurios jis nori ir galbūt taip pat yra vertas“, – pareiškė jis.

Neilgai trukus, šeštadienį K.-A. Schoenbachas atsistatydino, paaiškinęs, kad jo pareiškimai neatitinka oficialios Berlyno pozicijos ir buvo neapgalvoti.

Tikrai sunku būtų atspėti, kas tuo metu buvo NATO šalies karinių jūrų pajėgų vado galvoje, tik vargu ar tai buvo momentinis proto užtemimas.

Žinant, kokius postus Rusijos energetikos pramonėje gavo buvę aukšti Vokietijos politikai, konkrečiai, buvęs vokiečių kancleris Gerhardas Schroederis, senokai įsitaisęs Rusijos energetikos sektoriuje (įskaitant „Gazprom“) ir galiausiai tapęs „Nord Stream 1“ operatorės „Nord Stream AG“ akcininkų komiteto pirmininku, kirba nuojauta, kad panašios svajonės gali susukti galvą ir kitoms nuo politinės arenos nuridentoms personoms.

Regis, Vakarai (bent didžioji jų dalis) jau suprato, kad agresyvi Rusijos meška mėgsta kaišioti savo ginkluotas letenas pas visus kaimynus ir jos laiku nesustabdžius tai darys visada. Gal pagaliau suprato ir tai, kad šio grobuonies kailyje tūnantis Putinas vargu ar gali kada nors būti vertas bent lašo pagarbos. Tegul jį gerbia tik į tą karinio laivyno eksvadą panašūs pataikūnai.

Pasak Europos parlamento nario Petro Auštrevičiaus, Vokietija per šalį nepraleidžia karinės amunicijos Ukrainai net tranzitu. Didžiulius ginkluotės kiekius jai teikiantys Didžiosios Britanijos kariškiai turėjo apskristi Vokietijos oro erdvę. Atsitiktinumas? Siekis išlaikyti taiką?

Nepanašu, kad dabar Europoje yra būtent toks metas, jog horizonte skraidytų taikos balandžių pulkai. Senovės romėnai sakydavo: Si vis pacem, para bellum – Nori taikos, ruoškis karui.  

Kremlius vis dar tikisi iš NATO atsakymų (raštu!) dėl savo ultimatyvių reikalavimų. Negana to, kad Rusijai buvo aiškiai pasakyta, jog Aljanso durys yra ir bus atviros visoms pretendentėms ir ne rusams diktuoti, ką ir kaip turi daryti nepriklausomos šalys, agresorė nerimsta ir toliau žengia šantažo keliu: dabar jau pareikalavo išvesti pajėgas ir ginkluotę iš Rumunijos bei Bulgarijos. „Išvalyti“ sau erdvę veiksmams Juodojoje jūroje? 

Baigdami išnaudoti visas propagandinės retorikos atsargas rusai anądien į savo užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpas įkalė „superfrazę“: esą Baltijos šalys savo rusofobiška politika valdo ir ES, Ir NATO. Štai kokia galybė slypi Baltiškoje trijulėje!

Šeštadienį pranešta, kad sutarta dėl Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriaus Beno Wallace’o susitikimo aptariant krizę prie Rusijos ir Ukrainos sienos.

Nežinia, ar galima tikėtis rimtesnio proveržio deeskaluojant aštrėjančią situaciją – nekeisdama kliedesius primenančios retorikos dėl neva NATO keliamos grėsmės, Rusija toliau masiškai telkia prie Ukrainos sienos ginkluotę ir karius, gabenamus net iš Tolimųjų Rytų. Reikalaudama iš Aljanso „saugumo garantijų“, šalis agresorė suskubo papildomai prifarširuoti ginklais bei rusų kariais ir mūsų kaimynę Baltarusiją. Jau nekalbant, kad Kaliningrado sritis jau paversta ištisu poligonu.

Kad ir kokias „garantijas“ Vakarams pažadėtų Kremlių valdantis KGB profesionalas, derėtų nepamiršti garsios frazės apie susitarimus, kurie neverti net popieriaus, ant kurio jie pasirašyti.

VŽ nuomone, negana to, kad Vakarų pastangas diplomatiniu keliu užkardyti naujo karo galimybę Rusijos caras vertina kaip silpnumo demonstravimą, vokiškas išsišokimas jam įžiebė naują viltį dėl   dėl galimai aižėjančios NATO sąjungininkų vienybės.

Tą pabrėžia ir „The Wall Street Journal“:  pasak leidinio, net jei pačios artilerijos sistemos, kurioms Vokietija „nedavė leidimo“ neįneštų lemiamo pokyčio mūšio lauke, Vokietijos atsisakymas Kremliaus gali būti suprastas kaip dar vienas skilties Vakaruose signalas.

Ukrainos pastiprinimas pažangia vakarietiška ginkluote gali būti viena iš rimčiausių atgrasymo priemonių, atmušančių Kremliaus norus atsiriekti dar daugiau svetimų žemių. Būtent dabar, o ne „jeigu“. Nes Putinas vienu ar kitu atveju skaičiuoja galimas aukas, įsiveržimo kainą.

Kaip rodo istorija (kurios pamokų, deja, žmonija vis neišmoksta), diktatoriai ir agresoriai, įvaldę ultimatumų, šantažo ir melo taktiką, eina taip toli, kiek jiems leidžiama. Todėl ne vien žodžiais turime remti Ukrainą, ir remti ją – vieningu, susitelkusio demokratinio pasaulio frontu.