Jei Gizos piramidės statytojai dirbtų Vilniuje

Pakanka peržiūrėti kelią, kuriuo eita ir niekur nenueita, kad suprastume, kodėl nacionalinių aistrų stadionu pavadintas (ne)statinys vis dar kelia netikrumo jausmą ir krūvą abejonių. Mat šio stadiono laukiantys ir su jo idėja užaugę futbolo aistruoliai skaičiuoja ir savo sudužusių vilčių dešimtmečius.

Tad štai: stadiono Šeškinėje projektas buvo parengtas 1988 m., architektas – Algimantas Nasvytis.

Numatyta paskirtis: lengvajai atletikai, futbolui (pagal tarptautinius FIFA ir IAAF reikalavimus), kultūros renginiams, miesto šventėms. Stadiono vietų skaičius: 25.000 ir 5.000 pridedamų vietų žiūrovams. Apytikrė preliminari kaina – 370,0 mln. Lt.

1990 m. buvo pradėti statybos darbai, o jau 1993 m. statinys užkonservuotas. Iki tol spėta pastatyti stadiono arenos požeminę dalį, išbetonuoti pilonus ir pradėti dalį arenos viršutinės dalies konstrukcijų. Ne kartą mėginta atnaujinti statybos darbus, tačiau bergždžiai.

Skaičiuojam – „konservai“ ant Šeškinės kalvos stovi beveik 30 metų. Kiek pinigų sukišta saugant klaikius dūlėjančius griaučius, šiandien, ko gero, jau niekas tiksliai nepasakys.  

Per tą laiką tik planuose esantis stadionas išgyveno karo veiksmus primenančius dešimtmečius – keitėsi sostinės merai, vyko įvairūs konkursai, keitėsi jų dalyviai – vieni buvo apskųsti, kiti traukėsi savanoriškai. Buvo kurpiamos koncesijos sutartys, bet pasirašyti jų neteko: padirbėti teko ir teismams, vyko ginčai su Viešųjų pirkimų tarnyba etc.

Tiesą sakant, visų galų dabar jau ir neatrinksi – taip stipriai susivijo liūdnai pagarsėjusio projekto rezginys.  

Vienu metu net buvo naiviai tikėta, kad stadionas pradės veikti jau 2018 m. liepos 6 d., kur turėjo vykti Lietuvos šimtmečio Dainų šventė. Tačiau jo likimą ir toliau vartė politikų bei įvairiausių institucijų rankos.

Garsiąją Gizos piramidę Egipte 20 metų statė 4.000 darbininkų, naudojusių vien savo raumenų jėgą, roges ir virves, o šiais laikais, naudojant akmenis gabenančias transporto priemones, kranus ir sraigtasparnius, statyboms tikriausiai prireiktų 1.500–2.000 darbininkų, statybos truktų apie 5 metus – taip mano prancūzas architektas Jeanas Pierre’as Houdinas.

Vilnietiškas stadionas savo valandos vis laukė. Ir tik praėjusių metų spalį pranešta, kad Vilniaus savivaldybės taryba pritarė koncesijos sutarčiai, taip atverdama kelią pasirašyti susitarimą dėl 150 mln. Eur vertės projekto su investicijų bendrove „BaltCap Infrastructure Fund.“ Fondas užėmė iš projekto pasitraukusios koncerno „Icor“ įmonės „Axis industries“ vietą.  

Dokumentuose, be kita ko, įvardijamas siekis įrengti stadione papildomas 3.000 vietų be planuotų 15.000, taip pat įtvirtinama, jog būtų imamasi priemonių, jei koncesininkas įvykdytų ne visus reikalavimus siekiant objekto pripažinimo UEFA IV kategorijos stadionu.

Vakar, sausio 4 d., pradėti sostinės panoramą bjaurojančių stadiono griaučių griovimo darbai. Vicemeras Valdas Benkunskas sako, kad jie kainuos 300.000 Eur – jie jau yra įtraukti į daugiafunkcio komplekso sąmatą. Aikštelę paruošti naujoms statyboms tikimasi per 4 mėnesius.

Žadama, kad senosios konstrukcijos, kurių vertė siekia apie 600.000 Eur, bus panaudotos kitose statybose.

Anot vicemero, naujo stadiono statybos darbai turėtų prasidėti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, paruošus techninį projektą.

Anksčiau fondas „BaltCap Infrastructure Fund“ yra skelbęs, jog objekto statybos anksčiausiai galėtų prasidėti 2023 m. pavasarį. Tik dar nėra apsispręsta, ar didinti vietų skaičių stadione iki 18.000.

Ar ant Šeškinės kalvos burzgianti griovimo technika byloja apie pabaigos pradžią? Kol kas galima tikėtis tik vieno – kad aikštė nuo griuvėsių bus išvalyta. Statybų pradžios, jei tikėsime minėtu fondu, galėtume sulaukti tik po gerų metų. 

VŽ nuomone, net ir hipotetiškai skaičiuojant, kiek pinigų prarasta per dešimtmečius, kiek iš tiesų anuomet galėjo kainuoti statybos, kol kas aišku tik viena – neturėdami tarptautinių reikalavimų atitinkančio stadiono ne kartą ir ne du patyrėme, švelniai tariant, nesmagumo jausmą (tiksliau – gėdą), kai ant dirbtinės žolės, kaimo sporto aikštelę primenančiame stadione teko priimti pasaulinio lygio futbolo komandas su ryškiausiomis šios sporto šakos žvaigždėmis.

Toks užtrukęs stadiono (ne)statybų pingpongas ne tik nepridėjo reputacijos taškų Lietuvai, bet ir iki šiol neleidžia rasti atsakymo į gana seną dilemą: ar Lietuvoje futbolo nemokame žaisti, nes neturime stadionų, ar stadionų neturime todėl, kad nemokame žaisti futbolo?

O gal į šį klausimą atsakytų politikai, kurių nenoras ar ryžto nebuvimas taip ilgai „marinavo“ procesą.