Infliacijos temperatūra kyla
Liepos mėnesio infliacija Lietuvoje siekė 4,1%, pasigirsta prognozių, kad ir kitąmet ji laikysis ties panašia riba. Lietuvai kiek „nepasisekė“, kad čia infliacija šiuo metu yra viena didžiausių euro zonoje, kai bendrai euro zonoje (zonos senbuvėse) jos augimas nelabai įsivažiuoja ir taip kelia keblumų Europos centriniam bankui (ECB). Šiuo metu infliacija euro zonoje yra įsitvirtinusi virš 1% (1,3% 2017 m. liepą).
Ir kai ECB visaip bando ir toliau bandys kelti infliaciją, šią skatinimo bangą turės sugerti ir bloko pakraščiai, tokie kaip Lietuva, kuriems nebūtinai reikia dar didesnės infliacijos. Tačiau esame viename katile: juk ECB negali išskaidyti euro zonos į dviejų greičių Europą ir pradėti vykdyti dvikryptę politiką – labiau pažengusioms ir mažiau pažengusioms šalims, nes einama didesnės integracijos, o ne priešinga kryptimi.
Ekonomistai primena, kaip susidaro užburtas ratas: kainas aukštyn stiebia kylantys atlyginimai, o juos kelti darbdavius verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Auganti infliacija kelia nerimą vartotojams, ekspertai nevienareikšmiškai vertina jos pasekmes. Ekonomikos mokslas nekelia klausimų, ar infliacija yra blogai, – infliacija visada yra ekonomikos augimo palydovė ir daugelio centrinių bankų siekiamybė. Žinoma, kai jos lygis yra kontroliuojamas. Jei laikosi 2–3%, infliacija vertinama teigiamai – yra tarsi tepalas varikliui: nepilsi, netepsi – nevažiuosi. Tačiau, pasak Indrės Genytės-Pikčienės, DNB banko vyriausiosios analitikės, šiandien Lietuvoje matomas kainų augimas darosi nebesveikas: įsibėgėjanti infliacija dar labiau klibina ir taip aptrupėjusius gyventojų gerovės pamatus šalyje.
„Jei dar porą metų Lietuvoje infliacija augs po 4–5%, 2019 m. galėsime pasakyti, kad judame ne ten, kur reikėtų“, – šiandien VŽ puslapiuose svarsto Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas. Pasak jo, nepagrįstai aukštos kainos Lietuvą gali padaryti brangia šalimi su ne itin kokybiškomis paslaugomis. Jei kainų karuselė vis greičiau suksis ir kituose sektoriuose, Lietuva taps nepatraukli ir investuotojams, ir turistams – ekonomikos augimas gali sulėtėti. Sigitas Šiaudinis, Lietuvos banko (LB) Pinigų politikos skyriaus viršininkas, aiškina, kad spartus vidutinio atlyginimo augimas yra netolygus ir didina nelygybę, o tai trukdo stiprėti vidurinei klasei, mažina vidaus paklausos tvarumą ir visuomenės paramą struktūrinėms reformoms.
Be to, vidutinio atlyginimo augimas jau kuris laikas lenkia darbo našumo augimą. Tai tirpdo Lietuvos konkurencingumą, kuris buvo labai padidėjęs, prisitaikius prie 2009 m. krizės padarinių. Pasak jo, šiems iššūkiams spręsti reikalingos ne pinigų politikos priemonės – reikia toliau stiprinti valstybės institucijų darbo kokybę, stiprinti švietimo sistemą, skatinti investicijas ir didinti aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių dalį, labiau diversifikuoti gamybą ir eksportą etc. Svarbu, kad Lietuva pasaulyje konkuruotų ne mažais atlyginimais, bet inovacijomis. Ernestas Virbickas, LB Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas, teigia, kad 2018 m. infliacija sumažės (iki 2,2%). Pasak jo, infliaciją turėtų sumažinti tie patys veiksniai, kurie šiemet ją padidino. „Darbo užmokestis turėtų didėti ir ateityje, tačiau negalime manyti, kad jis kitąmet kils tiek daug, kiek dabar“, – prognozuoja jis.
VŽ nuomone, jei priežasčių infliacijai didėti ir nebus daug, vargu ar ji pastebimai trauksis. Teigiamą, kaip ir neigiamą, įnašą gali lemti neprognozuojami valdžios sprendimai, tačiau sunku nesutikti su analitikų patarimu – Lietuva, siekdama būti konkurencinga, turi kurti daugiau pridėtinę vertę turinčių produktų, konkuruoti pasaulyje inovacijomis.
