Janukovyčiaus aplinkai artėja atpildo metas

Europos Sąjunga ir kitos šalys, vedančios derybas su Ukraina, turėtų pareikalauti Vyriausybės audito, o šalį nustekenę politikai privalo atsakyti už savo veiksmus.

Iki šiol Maidano, arba integraciją į Europą remianti revoliucija, daugiausia buvo susijusi su visuomenei nepriimtina šalies vidaus ir užsienio politika, tačiau nereikėtų užmiršti, kad ši Vyriausybė, kurios aukščiausiuose sluoksniuose klesti korupcija, įstūmė Ukrainos viešuosius finansus į duobę. Atėjo laikas surasti kūrybiškų sprendimų įsismarkavusiai Ukrainos finansų krizei spręsti.

Gerai žinomos Ukrainos korupcijos problemos susijusios ir su šalies paskutinę minutę pateiktu reikalavimu sumokėti už Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga.

Sergejus Arbuzovas, Ukrainos viceprezidentas, leidiniui „Yevropeiskaya Pravda“ gruodžio 7 d. teigė, kad Ukrainai reikalinga 10 mlrd. USD, tačiau Europa pasiūlė tik 610 mln. EUR.

Tai, žinoma, yra geriau nei prezidento Viktoro Janukovyčiaus absurdiški reikalavimai sumokėti 160 mlrd. EUR dalimis iki 2017 m., tačiau p. Arbuzovo ketinimai būtų logiški, jeigu ne fantastiški. Jo Vyriausybei reikalinga tokia milžiniška finansinė parama vien dėl negebėjimo deramai vadovauti.

Ukrainos vyriausybės 6% BVP, arba 11 mlrd. USD biudžeto deficitą lėmė, paprastai tariant, „Janukovyčiaus šeimos“ veikla, susijusi su valstybės biudžeto lėšų eikvojimu.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Sąjunga atsisakė gelbėti Ukrainos Vyriausybę vien dėl to, kad visiems žinoma apie šią korupciją.

Kasmet iš Ukrainos Vyriausybės dingsta milijardai dolerių – vadovaujant prezidentui Janukovyčiui biudžeto deficitas pasiekė 30 mlrd. USD. Nepriklausoma Ukrainos žiniasklaida informuoja apie tai, kaip švaistomi pinigai, atskleidžia, kas pralobsta. Didžiulės reikšmės turi ir konkrečios aplinkybės, tačiau vis dėlto aš atsisakau atskleisti pavardes.

Žiniasklaidos teigimu, didžiausia korupcija klesti šiose institucijose:

1. Milijardai dolerių nepasiekia Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Muitinės departamento. Dažnai tai susiję su lėšų pasisavinimu, kai kuriais atvejais – su kyšiais, keliaujančiais į aukščiausius valdžios sluoksnius. Trečia priežastis – grąžinamas pridėtinės vertės mokestis eksportuotojams. Racionaliai įvertinus, prarandama maždaug nuo 3 mlrd. USD iki 5 mlrd. USD per metus.

2. Pasisavintos lėšos įgyvendinant stambius infrastruktūros objektus, susijusius su Europos futbolo čempionatu, vykusiu 2012 m., kai buvo renkamasi ne iš geriausią kainą siūlančių bendrovių. Vyriausybė permokėjo už projektus dvigubai. Pagrįstai galima reikalauti pusę lėšų grąžinti į valstybės biudžetą iš tų, kurie praturtėjo iš projektų. Tokiu būdu kasmet į valstybės biudžetą būtų grąžinama mažiausiai po 2 mlrd. USD.

3. Ukrainos naftos ir dujų bendrovė „Naftogaz“ perka 18 mlrd. kub. m vietos rinkoje pagamintų natūralių dujų už juokingai mažą kainą – 53 USD už 1.000 kub. m. Teigiama, kad tai susiję su siekiu aprūpinti vartotojus pigiomis gamtinėmis dujomis. Iš dalies tai tiesa, tačiau yra ir kita medalio pusė. Maždaug pusė šio kiekio gamtinių dujų keliauja į asmenų, perparduodančių dujas pramoniniams vartotojams, rankas. Tie asmenys kraunasi turtus dujas pramoniniams vartotojams parduodami už tokią pat kainą, kokią yra nustačiusi Rusija – 410 USD už 1.000 kub. m. Potencialus kainų skirtumas milžiniškas: 350 USD už 1.000 kub. m padauginus iš 9 mlrd. kub. m lygu 3,15 mlrd. USD. Ko gero, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl p. Janukovyčius toks nepalenkiamas, diskutuojant apie dujų kainų didinimą.

Vien iš šių trijų lėšų švaistymo ir korupcijos šaltinių, ko gero, „Janukovyčiaus šeimyna“ pasisavino nuo 8 mlrd. USD iki 10 mlrd. USD kasmet per pastaruosius 3 m.

Ponas Janukovyčius bando sudaryti geriausią sandėrį, kokį jis gali su TVF, Europa, Rusija ir Kinija, o viso šito tikslas – palaikyti gyvybę anksčiau minėtoms lėšų pasisavinimo schemoms. Tačiau atitinkamos teisinės institucijos visų pirma turėtų atlikti Ukrainos valstybės finansų auditą, įvertindamos tris anksčiau paminėtas sritis bei iš naujo įvertinti Janukovyčiaus išrinkimo šalies vadovu 2010 m. aplinkybes.

Turint omenyje, kad korupcija išplitusi visuose valstybės sluoksniuose, o Ukrainoje tvyro nepasitikėjimas politine valdžia, būtų vertinga iškviesti nepriklausomus Europos auditorius, kurie ir išspręstų šią painiavą.

Nustačius piktavalius, pasisavinančius šalies lėšas, reikėtų priversti juos sumokėti Ukrainai. Jeigu tai pavyktų padaryti greitai, problemos, alinančios šalies finansų sektorių, iškart išnyktų.

Šie ir kiti korupcijos būdai, ko gero, paaiškina, kodėl p. Janukovyčius atsisakė patvirtinti naują, pagal ES teisę parengtą įstatymą, kuriuo Ukrainoje galėjo būti įtvirtintas persekiojimas teismo keliu.

Atlikus bet kokį nepriklausomą tyrimą arba ėmusis teisinių veiksmų, vadovaujamų iš Vakarų, p. Janukovyčius ir jo Vyriausybės nariai atsidurtų teisme, o galbūt – ir kalėjime. Kita vertus, Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas, suvokia ir skatina korupcijos praktiką.

Ukrainoje yra žinomi ir kiti korupcijos būdai, tokie kaip konkrečiam asmeniui suteikiama išskirtinė teisė kažką privatizuoti, lupikavimas visuose lygmenyse, tačiau vertinant esminius šalies finansus, stengiamasi susitelkti ties grynųjų pinigų pumpavimu iš Vyriausybės.

Atsižvelgiant į šias pastabas, galima padaryti penkias išvadas. Įvertintos rimtai, o pritaikytos efektyviai, jos galbūt galėtų padėti išspręsti Ukrainos finansų ir politikos krizę:

1. Ukrainos opozicija, Europos Sąjunga ir TVF turi pareikalauti audito, kuris apimtų svarbiausias Ukrainos Vyriausybės finansų sritis, audituojamas turėtų būti visas laikotarpis, per kurį šalį valdė p. Janukovyčius. Tik tarptautinio audito rezultatai būtų patikimi.

2. Ištyrus ir perpratus korupcijos schemas, Europos Sąjunga ir TVF turėtų pareikalauti, kad jie būtų paskelbti neteisėtais, o šalies finansai būtų perkelti ant patikimo pagrindo.

3. Visi pareigūnai, susiję su šiomis stambiomis vagystėmis, turėtų būti pašalinti iš pareigų.

4. Iš valstybės lėšas pasisavinę asmenys turėtų būti priversti sumokėti už tai, ką neteisėtai pasisavino iš Ukrainos Vyriausybės. Deramai atsiskaitę su valstybe jie galėtų išpirkti savo laisvę – jiems nebūtų skirta laisvės atėmimo bausmė.

5. Neišvengiamai šis procesas užtruks ir paskatins didelius politinius pokyčius. Jeigu šis švarinimo procesas vyks pakankamai saugiai, Europos Sąjunga ir TVF be abejonės suteiks reikalingą finansavimą krizei spręsti. Tokia yra TVF funkcija, o Europos Sąjunga dažnai prisideda vykdant svarbius TVF projektus.

Įžvalgos autorius yra tarptautinės ekonomikos klausimus analizuojančio Petersono instituto vyr. mokslo darbuotojas. Jis taip pat yra Džordžtauno universiteto profesorius. Pono Aslundo tiriamos sritys - Rusijos, Ukrainos ir Rytų Europos ekonomikos.

Komentaras paskelbtas Petersono tarptautinės ekonomikos instituto puslapyje.