Ar obuoliaujame su Putinu?
Smerkiame bendroves, kurios iš Rusijos nesitraukia, bet perkame jų prekes, nes taip yra patogiau.
„Grigeo“ teršė Kuršių marias, piktinomės. Prekybos centrai atsisakė šio gamintojo produkcijos, bet... neilgai. „Gritės“ ženklu padabintas tualetinis popierius vėl laisvai liejasi per visas lentynas.
Žmogaus atmintis yra trumpalaikė. Tą žino visi viešųjų ryšių specialistai, todėl pataria palaukti.
Kitas lazdos galas – valstybės institucijos ir jose dirbantys žmonės nenori imtis atsakomybės: nuspręsti, kas yra teisu ir teisinga. Retorinis klausimas, ar jie tai turėtų daryti, nes už kiekvieną sprendimą reikia atsakyti, kaip ir Adomui.
VŽ rašo, kad ES pritaikė sankcijas Rusijos ir Baltarusijos vežėjams, tačiau veidrodinių sankcijų Rusija neįvedė. Todėl šia kryptimi dar važiuoja ne vienas Lietuvos vilkikas, randama būdų ir kaip perkabinti krovinį į Baltarusiją. Anot vežėjų atstovų, jei norima visiškai uždaryti šią kryptį, reikia riboti prekybą, ne transportą.
Nuo pat Rusijos pradėto karo pradžios transporto įmonės informavo, kad krovinių pervežimo Rytų kryptimi poreikis itin mažėja. Tačiau nors nemažai bendrovių pasitraukė iš Rusijos, poreikis vežti krovinius ten vis dar išlieka.
Vežė ir veš, nes esam knygnešių išmokyti suktis. Juolab kad ir suomiai su latviais nemato jokių moralinių skrupulų vilkikams kirsti Rusijos sieną.
ES sankcijos lyg ir veikia, bet niekas neuždraudė prekiauti su Rusija. Prekyba vyksta, tik vėl iškyla moralumo klausimas. Kas yra neuždrausta, tas yra leidžiama?
Ne kunigai į šį klausimą turi atsakyti, o ES pareigūnai. Dabar žaidžiame sudėtingą žaidimą, į kurį įsitraukė ir bankai.
Nuvežei krovinį į Rusiją, kuris nepatenka į jokius draudžiamus sąrašus, rusai sumokėjo, o bankai atsiskaitymą stabdo penkias savaites. Normalu? Turbūt ne, nes ne bankai turėtų spręsti, kas yra teisėta, o kas – ne. Valstybės tarnautojai neoficialiai rekomenduoja verslininkams nesikreipti į Muitinės departamentą, kodėl stringa procedūros, reeksportuoti prekes iš trečiųjų šalių.
VŽ nuomone, jei ES nenusprendžia uždrausti prekiauti su Rusija ir taip maitinti jos karinį potencialą, negalima keistomis priemonėmis iš barščių išmesti Lietuvos vežėjų. Taisyklės turi būti aiškios: bulves galima vežti, o svogūnų – ne. Tikime, kad nė vienas verslininkas nesiims laužyti tvarkos, bet ji turi būti apibrėžta. Norinčiųjų paragauti uždraustojo vaisiaus visada bus, bet ir pasekmės lydės, tiesiog norisi aiškios pozicijos: kaip, kas, kodėl?
Kremliaus režimas žudo žmones, kiekvienas iš mūsų turime atsakyti, ar norime eiti obuoliauti su velniu? Tai yra moralės laukas, o valstybė gali pasakyti „ne“, sudėlioti tvarką ir taisykles. Kuo greičiau, tuo geriau, nereikia kokio nors Orbano pritarimo palaukti.
