Nuo plunksnelės iki viščiuko: kaip romantika transformuoja leidybą

Jei esi protinga, nereiškia, kad visi laisvalaikio užsiėmimai turi būti gilūs

– Gal turit ką paskaityti paskolinti, – paklausia į laisvą kambarį septyniasdešimtmetės lietuvių kalbos mokytojos bute įsikrausčiusi mergina. – O, žinoma, – sako šeimininkė ir vedasi prie lentynų. Knygų daug. Pirštu pravedusi pro klasikos rašytojus, lyg ką prisimena ir iš žemiau esančios lentynos ištraukia aptrintą knygelę popieriniais viršeliais. – Čia bletstva, – suokalbiškai suprunkščia ir atkiša knygą.

Erotinė literatūra visada turėjo savo vietą pasaulyje, parašiau šiuos žodžius dar gerai nesuprasdama skirtumo tarp erotinės ir erotiškos romantinės literatūros. Dar jauna ir naivi, t. y. prieš savaitę, maniau, kad erotinė literatūra yra ta, kurią žmonės skaito dėl sekso scenų. Tada neįvertinau, kaip atsidėjusi žmonija rašė, skaitė, klasifikavo (ir kiek puslapių gali išlaukti), tą patį dalykėlį pakuodama į skirtingus popieriukus. Taigi, patikslinu – romantinė literatūra visada turėjo savo vietą pasaulyje, o šiuo metu ji yra perkamiausias žanras JAV. Lietuvoje romantinės knygos užima daug vietų leidyklų topuose (ir kai sakau „romantinės“, kai kurios puikiai išpildytų anos mokytojos lūkesčius), ir tai yra svarbi priežastis panagrinėti tokios literatūros fenomeną.

Ne tokios ir „rožinės“

Moterys nori skaityti moterų pasakojimus apie kitas moteris, lyg akivaizdų dalyką sako man draugės ir internetas. Aš pati negaliu patikėti: daugelį metų „rožinių“ knygų leidybą mačiau kaip nevertingą, neįdomią, saldžią ir neįtraukiančią. Tik neseniai man toptelėjo, kad galbūt tos knygos visai ne „rožinės“, gal ten visada rašė bletstvą, kurią lyg niekur nieko mums panosėje skaitė vyresnės kartos moterys. O gal ten dar ko nors yra – antraip juk nesirinktų šių knygų tokia plati, įvairi auditorija.