Nuo plunksnelės iki viščiuko: kaip romantika transformuoja leidybą

Erotinė literatūra visada turėjo savo vietą pasaulyje, parašiau šiuos žodžius dar gerai nesuprasdama skirtumo tarp erotinės ir erotiškos romantinės literatūros. Dar jauna ir naivi, t. y. prieš savaitę, maniau, kad erotinė literatūra yra ta, kurią žmonės skaito dėl sekso scenų. Tada neįvertinau, kaip atsidėjusi žmonija rašė, skaitė, klasifikavo (ir kiek puslapių gali išlaukti), tą patį dalykėlį pakuodama į skirtingus popieriukus. Taigi, patikslinu – romantinė literatūra visada turėjo savo vietą pasaulyje, o šiuo metu ji yra perkamiausias žanras JAV. Lietuvoje romantinės knygos užima daug vietų leidyklų topuose (ir kai sakau „romantinės“, kai kurios puikiai išpildytų anos mokytojos lūkesčius), ir tai yra svarbi priežastis panagrinėti tokios literatūros fenomeną.  

Ne tokios ir „rožinės“ 

Moterys nori skaityti moterų pasakojimus apie kitas moteris, lyg akivaizdų dalyką sako man draugės ir internetas. Aš pati negaliu patikėti: daugelį metų „rožinių“ knygų leidybą mačiau kaip nevertingą, neįdomią, saldžią ir neįtraukiančią. Tik neseniai man toptelėjo, kad galbūt tos knygos visai ne „rožinės“, gal ten visada rašė bletstvą, kurią lyg niekur nieko mums panosėje skaitė vyresnės kartos moterys. O gal ten dar ko nors yra – antraip juk nesirinktų šių knygų tokia plati, įvairi auditorija. 

„Apie romantinę leidybą dabar kalbame visai kitaip nei anksčiau“, – „Financial Times“ cituoja Susan Swinwood, romantinių knygų leidyklos „Canary Street Press“ vyriausiąją redaktorę. Anot jos, knygynai nebelaiko romantinių knygų paslėptų prie avarinio išėjimo ir demonstruoja jas su nauju pasitikėjimu. 

Natūralu: per pastarąjį dešimtmetį šio žanro autoriai įrodė, kad negali jų nepaisyti. 2024 m. pagaliau padidėjo bendri JAV popierinių knygų pardavimai, tačiau 1 proc. teigiamą pokytį lėmė būtent suaugusiesiems skirtos fantastikos, trilerių ir romantikos pardavimai. Pandemijos laikotarpiu augo visa grožinė literatūra, tačiau romantinė – kasmet po keliasdešimt procentų.  

Aš pati romantinio, lengvai erotiško turinio išpopuliarėjimą pirmiau užfiksavau ne literatūroje, o ekrane. Mano nuomonės formuotojos (dar vadinamos draugėmis), tokios apsiskaičiusios, apsižiūrėjusios, netikėtai ėmė žiūrėti serialą „Bridžertonai“ („Bridgerton“), paremtą to paties pavadinimo knygų serija (autorė Julia Quinn, lietuviškai išleido „Alma littera“). Artimos aplinkos nuomonėmis nereikėtų grįsti, ehem, žurnalistinio tyrimo, bet man pasirodė, kad jos gana tiksliai atsakė į klausimą „kodėl“. Klausimą, kurį uždaviau pusbalsiu, nuoširdžiai nesuprasdama, kodėl ir pati su malonumu žiūriu tokį blūdą. 

Viena iš mano nuomonės formuotojų sakė taip: žmonės pasiilgo tikrosios romantikos, kilnių poelgių, grįstų jausmais ir įsipareigojimais; gyvendami individualistinėje visuomenėje ilgimės nesavanaudiško atsidavimo. 

Tada suskambo kita nuomonė: „O gal mums tiesiog smagu matyti, kaip moterys linksminasi, gerai leidžia laiką ir nemiršta nuo vėžio vien tam, kad suteiktų spalvų pagrindinio veikėjo portretui.“ 

Esą, jei esi protinga, nereiškia, kad visi laisvalaikio užsiėmimai turi būti gilūs. Kartais galima valgyti greitąjį maistą, susirasti veiklelę, kuriai nereikėtų po to kurti rinkodaros strategijos, ar vartoti lengvą, malonų turinį, nesitikint praturtinti sielos.   

Pasibaigus trečiajam serialo sezonui, iškilo klausimas: o kur dar rasti pasakojimų, kuriuose moterys linksminasi ir nemiršta nuo vėžio, ir tąkart į mane atsisuko ne tik nuomonės formuotojos, bet ir visas internetas su „TikTok“ priešaky.  

Jos viską stebi ir viską vertina 

Jei iki šios akimirkos rimtai nevertinote „TikTok“ poveikio leidybai, galite šiek tiek nustebti. Vienoje iš 2024 m. JAV leidybos ataskaitų (parengė vartotojų elgsenos analitikos įmonė „Circana“) pabrėžiama, kad „TikTok“ subkategorija #BookTok yra esminis veiksnys, padedantis skaitytojams atrasti knygas. #BookTok autorių pardavimai pernai augo 20 proc., palyginti su 2023 m., ir kyla penktus metus iš eilės. 

Knygas aptarinėjančios, aštriaisiais pipirais vertinančios, šmaikščios bendruomenės poveikis juntamas ir Lietuvoje.  

Pasak Dovilės Zaidės, leidyklos „Alma littera“ direktorės, „TikToke“ išpopuliarintos knygos daro įtaką ir jauniems, ir vyresniems skaitytojams. Tarp šios leidyklos sėkmingiausių – Chloeʼos Walsh, Rebeccos Yarros kūriniai, jie yra vieni tų, prie kurių populiarumo prisidėjo #BookTok. 

Tarp leidyklos „Baltos lankos“ perkamiausių knygų matyti ir „TikToko“ liaupsinamos Colleen Hoover romanų. Šią autorę leidyklos vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė išskiria kaip vieną žymiausių romantinės literatūros kūrėjų ir pamini, kad jos populiarumas išaugo per pandemiją, ir taip – pirmiausia „TikToke“.  

„Sakyčiau, kad C. Hoover buvo viena tų autorių, kartu su J. Quinn ir „Bridžertonų“ serija atnaujinusių „romance“ žanrą, o dabar šis žanras evoliucionuoja, randasi naujų subžanrų, tokių kaip „romantasy“ ar „horromantasy“, – kalba ji.   

„Bridžertonų“ knygos pasirodė prieš 20 metų, ir nors buvo gana sėkmingos, didžiosios šlovės sulaukė 2020 m. išėjus serialui. Tačiau tai nebuvo izoliuotas fenomenas kaip, pvz., „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – „Bridžertonų“ išpopuliarėjimas rodė bendrą pokytį rinkoje. Romantinių istorijų ėmė rastis visur ir visokių, ir dabar jos buvo priimamos pozityviau (ir pagarbiau) nei anksčiau leistos romantinės knygos. Pokytį rodo ir elektroninių bei spausdintų knygų pusiausvyra: skirtingai nei „atspalvių“ skaitytojos, romantinių knygų mėgėjos nebesislepia už elektroninių skaityklių, o su pasitikėjimu varto savo mėgstamas knygas ir viešumoje.  

Tiesa, „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (E. L. James, „Alma littera“), beje, priskiriamos erotinių, o ne romantinių knygų kategorijai, populiarumo nepakartojo jokia kita erotinė knyga, primena D. Zaidė. 

Na, pabandom 

Prieš galutinai nustumiant erotinę literatūrą į šalį, štai kokį esminį skirtumą tarp erotinės ir romantinės literatūros man pavyko aptikti. Erotinė literatūra yra ta, kurios siužetas sukasi apie seksualinį atradimą. Ką nors atrasti galima ir turint vieną ilgalaikį partnerį ar tris elektros skydinėje, o atradimo istorija gali pasižymėti netgi romantiniais jausmais arba turėti siužetą (šio daugelis nesitiki). O štai romantinėje literatūroje siužetas sukasi apie meilę. Ten irgi pasitaiko atradimų, tačiau visa ko esmė yra meilės istorija.  

Šiek tiek vėluodama į traukinį mėginu skaityti savo pirmąją romantinę knygą. Panagrinėjus subžanrų įvairovę, atsirinkti padeda keli klausimai sau: ar norisi, kad būtų siužetas (norisi), ar sekso scenose turėtų dalyvauti ateiviai (neprivalo), ar veiksmas turi vykti Škotijoje (nebūtinai), ar veikėjai turėtų kentėti emociškai arba fiziškai (kaip sakėt?), ar turės įsikišti mafija ir t. t.  

Paaiškėja, kad pirmam bandymui tiktų „romantasy“ žanro knyga „Ketvirtas sparnas“ („Fourth Wing“, R. Yarros, lietuviškai išleido „Alma littera“), be proto įžymi. Pradedu skaityti, tiesa, ne lietuviškai ar angliškai, o vokiškai, nes mokausi šios kalbos. Perskaičiusi knygą tikiuosi naujo santykio – arba su šiuo žanru, arba su vokiečių kalba.  

Knyga baisaus storumo. Pradžioje bandau išsirašinėti nesuprantamus žodžius, paskui telefonu fotografuoju ir verčiuosi ištisus puslapius, galiausiai tiesiog skaitau. Po aštuonių puslapių pradedu savęs klausti, kur pagaliau ta bletstva, nes kol kas mes tik apvertėme įprastus lyčių vaidmenis, pasirodė generolė ir drakonų raitelės, bet nė vieno vyro, o aš turiu lūkestį išvysti ir vyrą, na kad ir antraplanio vaidmens, kokį sodininką ar santechniką. 

Susipažįstu su romantikos terminologija. Pasirodo, vienas kriterijų renkantis knygą – „aštrėjimo dinamika“ (terminą sugalvojau pati), t. y. kaip greitai siužete atsiranda erotinių elementų. Vienos knygos yra vadinamojo „slow burn“ tipo, kur nusiteiki laukti 123 puslapius, kol pasibučiuos, kitos – „instant spice“, kur laukti reikia mažiau.  

Įveikusi devintą puslapį suvokiu, kad tokiu tempu niekada nepabaigsiu šio teksto. Susirandu elektroninę skaityklę ir nusiperku anglišką, originalią knygą. Skaityti daug lengviau, imu pagauti tokios literatūros sumanymą: leisti pagyventi pasakoje (tiesa, atšiaurokoje), padėti įsijausti į kitokius, lyg ir tolimus vaidmenis, pasaulį – mitinį, bet gana gerai apgalvotą – regint ne superherojės, o paprastos merginos akimis. Seksualinė įtampa justi net ir be sekso scenų, bet perskaičiusi penkis skyrelius vis tiek pasitikrinu „TikToke֧“: tai kada jos prasidės? Sužinau, kad pirmoji bučinio scena įvyks – nepatikėsite – 22-ame skyriuje. Staigiai permąstau savo motyvaciją skaityti.  

Paklaidžiojusi „TikToko“ platybėse grįžtu į „ChatGPT“ pasitarti, ką daryti, arba skaityti toliau, kad žurnalistinis tyrimas įgytų daugiau svorio. Jis pasiūlo išsirinkti istorijos tipą, karkasą, ant kurio pakabintą istoriją norėčiau skaityti.  

Šiaip manytum, kad meilės istorijų būna unikalių. Tačiau romantinės knygos dažniausiai atitinka tam tikrą formą, turi nuspėjamą įvykių eigą (angl. trope). Keli siužetų pavyzdžiai: nuo draugų iki mylimųjų, nuo priešų iki meilužių, „pikčiurna ir aukselis“ (laisvas „grumpy and sunshine“ vertimas), netikri santykiai, kai aplinkybės verčia apsimesti pora, bet – ak – netyčia padėtis pakinta; priverstinis artumas, kai negali ištrūkti iš situacijos (pvz., lėktuvo ar buto), ir dar daug kitų. 

Taigi, renkantis knygą, reiktų atsakyti sau pačiam, ko norėtum. Ar lėto santykių augimo ir emocinės įtampos? Tada galima rinktis „antrojo šanso“ siužetą, „slow burn“ dinamiką. Šmaikščių pokalbių ir aštrių scenų? Nuo priešų iki draugų siužetas. Painios dramos ir šiurpulio? „Slaptų santykių“ arba „pilkos moralės herojaus“ siužetai. 

Vertėtų nutuokti, ir kiek tų pipirų norite. Jeigu erotiškumą knygose vertinsime skale nuo vieno pipiriuko iki penkių, penki tiks nišinių poreikių turintiems žmonėms, t. y. nedaugeliui. „Ketvirtą sparną“ „TikToko“ merginos vertina dviem trimis pipiriukais (arba kritikuoja, kad pipirų trūksta iki pat 22-o skyriaus, o paskui jų būna per daug). Galima dar pasvarstyti, skaitydami norite „atvirų durų“ scenų ar numanomų, kai erotinės detalės paliekamos nutylėtos. 

Gali būti, kad per visą savo gyvenimą nesate sau uždavę šių klausimų. Yra svarstančių, kad gali būti sveika tokius klausimus apgalvoti, geriau su savimi susipažinti.  

Tamsioji romantika 

Skaitytojus šiuo metu itin žavi „romantasy“ žanras.  

„Jį galima apibūdinti kaip romantikos ir fantastikos mišinį, – aiškina „Alma litteros“ direktorė. – Kuriamame pasaulyje yra magijos ir fantastikos elementų, bet šio žanro esmė ir pagrindas – romantika. Be meilės istorijos tokios knygos neturėtų prasmės. „Romantasy“ žanro porūšiai – tai ir tamsioji romantika, ir švelni jauki romantika, yra fėjų, vampyrų bei kitų gyvių.“ 

Dar vienas pavyzdžių – Sarahʼos J. Maas knygų serija „Dyglių ir rožių dvaras“ (lietuviškai išleido „Alma littera“), aprašanti magišką fėjų karalystę. Tik fėjas reiktų įsivaizduoti kitaip nei iš „Piterio Peno“, ir ne taip, kaip pagalvojote, o labiau kaip kovotojas (-us).  

Anot D. Zaidės, manoma, kad skaitytojai renkasi šias knygas dėl lengvumo.  

„Romantinė linija „fantasy“ kūriniams suteikia pikantiškumo ir lengvumo, o tai yra pabėgimas nuo mūsų kasdienių problemų. Be to, paprastai knygos baigiasi laimingai, o tokios vilties dažnai mums trūksta kasdieniame gyvenime“, – sako ji.  

Tačiau, kad ir koks populiarus, „romantasy“ nėra vienintelis augantis romantikos subžanras.  

Beveik pasimoviau manydama, kad romantinės literatūros centre – moters malonumas, galimybė siekti tikslų, sėkmė juos įgyvendinant (kitaip tariant, gerai leisti laiką, nepatirti prievartos, nemirti nuo vėžio). 

Daug gerbėjų randa ir tamsios istorijos, šiurpūs siužetai apie nesveikus santykius, kerštą, manipuliacijas ir persekiojimą. Vienas žymiausių tamsiosios romantikos pavyzdžių (kartais priskiriamas siaubo kategorijai) – „Adelinos vaiduokliai“ („Haunting Adeline“, H.D. Carlton, lietuviškai išleido „Jotema“). Tai tamsiosios romantikos psichologinis trileris, kur pagrindiniai veikėjai – gotiškosios romantikos rašytoja ir jos persekiotojas. Istorijos dinamika – „instant spice“, keturi pipiriukai. Ši knyga galėtų ir traumuoti, ir visiškai nepatikti, tačiau... 

„Surizikavę dėl „Adelinos“, tikrai nesigailime – nors nuo knygos pasirodymo dar nepraėjo nė mėnuo, ji šluote šluojama iš lentynų, gauname antros serijos dalies lietuvių kalba nekantraujančių sulaukti skaitytojų laiškų. Galime užtikrinti – jų nenuvilsime“, – sako „Jotemos“ projektų vadovė Milda Kiaušaitė.  

Anot jos, „pastaruosius keletą metų stipriai auga susidomėjimas „aštresnėmis“ scenomis pagardintomis istorijomis“. Pavyzdžiui, tarp naujienų daug dėmesio sulaukė šmaikštūs ir atviri Lucy Score romanai, provokuoti nebijanti Penelope Douglas. 

„Gyvename neramiais laikais: politikoje aktyvėja radikalių pažiūrų partijos, tęsiasi ir žiebiasi kariniai konfliktai. Žmonės įsitempę, tad natūralus jų noras nuleisti garą, o tam, regis, švelnių meilės žodelių nebeužtenka. Nors įsigali atviros erotikos literatūroje tendencijos, romantika niekur nedingsta. Gal tiesiog tampa šiek tiek kitokia“, – kalba M. Kiaušaitė.  

Svarstoma, kad tamsioji romantika traukia skaitytojus kaip saugus būdas patyrinėti sunkias temas, peržengti tabu ir išgyventi ekstremalių emocijų be realių pasekmių. 

„Tai fantazija, ne realybė“, – primena tokios literatūros gerbėjai.  

Be to, reiktų turėti omenyje, kad žmonės skirtingai įsitraukia į naratyvą.  

Anot „The Guardian“ cituojamos Leahʼos Koch, romantinių knygų knygyno „Ripped Bodice“ įkūrėjos, tūkstantmečio ar Z kartos atstovai daug mažiau rūpinasi, ar galės įsijausti į veikėjų vaidmenis. Vyresnei kartai svarbiau, ar jie gali tapatintis su pagrindiniu veikėju, ir jiems labiau kliudo, jei tas veikėjas yra kitos rasės ar orientacijos. Tačiau jiems nekliudo, jei tas veikėjas yra... vilkolakis ar milžinas.  

„The Guardian“ skiltininkė Zoe Williams atkreipia dėmesį, kad, skaitydamas erotinę, oj, romantinę, literatūrą, negali savęs tiesiogiai įterpti į sceną lyg žaistum lėlių nameliu.  

Aš nesu įsitikinusi, ar tikrai. Gali būti, kad tyrimą teks pratęsti.