Ar Britanijos pasitraukimas palauš svarą?
Kalbant apie politinę reikšmę, verta prisiminti 20-ojo amžiaus patirtį, kai visa Jungtinė Karalystė buvo tarytum apsėsta svaro išorinės vertės, o valiutų krizės griovė tai vienos, tai kitos vyriausybės patikimumą ir nešė politinę sumaištį. Pavyzdžiui, 1931-ųjų rugpjūtį, įpusėjus Didžiajai depresijai, finansų krizė ir prasidėjęs svaro kurso kritimas privertė atsistatydinti leiboristų vyriausybę, kuriai vadovavo ministras pirmininkas Ramsay’us MacDonaldas; ją pakeitė koalicinė vyriausybė, o leiboristų partija skilo.
1967-aisiais kitai leiboristų vyriausybei, kuriai vadovavo Haroldas Wilsonas, pakenkė skubotas spekuliavimas aktyvais, kuris lėmė devalvaciją; leiboristai pralaimėjo po to vykusius visuotinius rinkimus. Partija atgavo buvusią galią 1974-aisiais, tačiau per dvejus metus Didžiąją Britaniją ištiko dar viena valiutos krizė, šįkart tokia stipri, kad prireikė Tarptautinio valiutos fondo pagalbos. Leiboristai ir vėl pralaimėjo rinkimus, partija susiskaldė.
Su tokiomis pasitikėjimo problemomis susidūrė ne vien leiboristai. Juk 1992-aisiais „juodasis penktadienis“ ištiko vadovaujant konservatoriams su ministru pirmininku Johnu Majoru. Svaras buvo išstumtas iš Europos pinigų sistemos valiutų kursų mechanizmo, kuriame privalu dalyvauti prieš įsivedant eurą. Tai smarkiai pakenkė pasitikėjimui šia vyriausybe. Nors konservatoriai per plauką išplėšė pergalę kituose rinkimuose, vidinis trūkis partijoje dėl Europos integracijos dar labiau padidėjo, ir 20-ojo amžiaus pabaigoje į valdžią vėl grįžo leiboristų partija (kuri ten pasiliko daugiau negu dešimtmečiui).
Didžiosios Britanijos 20-ojo amžiaus valiutų krizių ekonominis poveikis buvo kur kas švelnesnis negu politiniai atgarsiai. Tiesą sakant, 1931-ųjų devalvacija paruošė dirvą pigių pinigų erai; dėl šios priežasties to laikmečio Didžiojoje Britanijoje tapo gerokai smagiau negu ankstesnį dešimtmetį laikantis aukso standarto ekonomikos ortodoksijos. Tuo tarpu 1992-ųjų devalvacija paakino laikytis naujo pinigų politikos požiūrio, lėmė didesnį makroekonominį stabilumą ir greitesnį ūkio augimą.
Vis dėlto pastaruoju metu Didžiosios Britanijos ekonomikai gresia rimti pavojai. Valiutų kursų svyravimai kelia rimtą trumpalaikę grėsmę pinigų politikai, atsižvelgiant į tai, kad susidarę kainų pokyčiai gali paskatinti infliaciją. Galbūt tai ir neatrodo labai blogas dalykas, vertinant itin žemą dabartinį infliacijos lygį (kurį iš dalies lėmė krintančios naftos ir biržos prekių kainos), tačiau, žinoma, esama pavojaus, kad infliacija pernelyg įsismarkaus.
Dar didesnį pavojų kelia galimybė, kad politinis neapibrėžtumas artėjant referendumui išgąsdins užsieniečius, ir šie nebepirks Britanijos aktyvų, o tai virstų rimta problema šaliai, turinčiai didžiulį einamosios sąskaitos deficitą. Nuostolių dėl krintančios keitimo normos perspektyva atgrasys juos dar labiau ir netgi gali įstumti Jungtinę Karalystę į užburtą bliūkštančio pasitikėjimo ratą. Tokiu atveju priverstinis einamosios sąskaitos koregavimas taptų tuo veiksniu, kuris nulemtų ekonomikos nuosmukį.
Kaip ir 20-ajame amžiuje, tikėtina, kad ši ekonomikos triktis sugriaus pasitikėjimą ministro pirmininko Davido Camerono vadovaujama konservatorių vyriausybe. Tik kyla klausimas, ar tai nuteiks rinkėjus prieš vyriausybės rengiamą kampaniją už ES ir privers pasirinkti pasitraukimą, ar prieš žalingą referendumą, kurį įvedė vyriausybė, ir taip paskatins balsuoti už ES palaikantį rezultatą.
Šiuo metu tikrinamos dvi priešingos įvykių versijos. D. Camerono šalininkai, kurie palaiko tolesnės narystės ES idėją, pabrėžia, kad Europa (bet ne bendra valiuta) yra JK stiprybės ir stabilumo šaltinis. Tuo tarpu Britanijos pasitraukimo („Brexit“) rėmėjai tvirtina, kad JK yra išskirtinai galinga valstybė, turinti dinamiškiausią pasaulyje sostinę, ir, kaip pasakė teisingumo ministras Michaelas Gove’as, pasaulyje didžiausia „švelniosios galios“ santalka.
Jeigu jau vien referendumo perspektyvos pakanka įstumti JK į labai sunkią ekonominę padėtį, pasitikėjimo netenka ne tik referendumą paskelbusi vyriausybė, bet ir grupė, kuri veda kampaniją, siekdama pabloginti padėtį. Kyla pavojus, kad JK rinkėjai, įpykę dėl vyriausybės kenkėjiškų veiksmų, patikės Didžiosios Britanijos pasitraukimą palaikančios stovyklos melagingu teiginiu, jog išstojimas iš ES atkurs JK ekonomikos dinamiškumą.
Bet kuriuo atveju konservatorių partija neišvengiamai susidurs su tokiu vidiniu konfliktu, koks sugriovė leiboristų partiją po 1931-ųjų ir darkart po 1976-ųjų. Jau dabar konservatorių atstovai parlamente stipriai susipriešinę ir nemato galimybės susitaikyti.
Likusiajai Europos daliai Didžiosios Britanijos politinė drama teikia tik nepasitenkinimą ir susierzinimą. Tokiu metu, kai ES susiduria su daugeliu rimtų sunkumų, mažų mažiausiai jai reikia dar ir užsitęsusių bei nesmagių derybų dėl JK narystės sąlygų pakeitimų, kurių pareikalavo D. Camerono vyriausybė.
Visa tai nežada nieko gero Europos ryžtui išlaikyti JK sąjungoje. Lygiai kaip per Graikijos krizę kai kurie Europos politikai ragino amputuoti „infekuotą galūnę“, taip ir dabar vis daugiau jų gali netekti kantrybės, kai JK ekonominė padėtis ims blogėti.
Iš tiesų, nepaisant destabilizuojančio Didžiosios Britanijos pasitraukimo poveikio, gali būti, kad ilgainiui Europai be JK būtų tik geriau. Galų gale juk jos vyriausybė pripažįsta, kad reikia didesnės fiskalinės integracijos, tačiau toliau jai priešinasi. Šia prasme Didžiosios Britanijos pasitraukimas gali suteikti Europai progą pradėti iš pradžių, ir Europos lyderiai gali ja pasinaudoti. Vis dėlto labiausiai tikėtinas britų pasitraukimo rezultatas būtų išplitusi finansų krizė su visais jos politiniais atgarsiais.
Haroldas Jamesas yra Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių santykių profesorius, Europos universitetinio instituto Florencijoje istorijos profesorius ir Tarptautinio inovacijų valdymo centro vyresnysis mokslo darbuotojas.
