Sigita Šimkutė: Mūsų laikas

Mes pasiilgome visko, ko dabar negalime. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Viskas turėjo būti mažumėle kitaip. Kai Naujųjų metų vidurnaktį žiūrėjome į danguje pokšinčius fejerverkus, galvojome eilinius niekus, kaip ir visi. Pradėsime sportuoti. Pakeisime darbus. Nusipirksime namą. O aš pagaliau parašysiu knygą. Deja, ir vėl radome priežasčių to nedaryti.

Mes nebegalėjome įprastai dirbti, žiūrėti kvailų laidų per televizorių tuo metu, kai rodė vakaro žinias, – staiga radosi kur kas svarbesnių dalykų. Nežinau, ar jautėte vasarį, kaip visi masiškai užsikrėtė laukimu – kada ir kur, kas? Kiekvienas kostelėjimas biure sukeldavo isteriško juoko bangą, kiekvienas pasigyrimas apie kelionę buvo palydimas abejone ir nepritarimu. Mes tiesiog nežinojome, ką daryti, todėl kantriai laukėme.

Įtampa sprogo netikėtai, ištaškydama visas kruopas, skystą muilą ir tualetinį popierių iš lentynų. Dieną prieš sukiojau pirštą prie smilkinio ir kartojau, kad mes tai tikrai nebūsime tokie, kurie šluoja viską, ką mato, bet netrukus paaiškėjo, kad grikių noras sustiprėja penkis kartus, kai stovi parduotuvėje priešais pilką stelažo skylę, nubarstytą pavieniais grūdeliais.