Silvana nejuokauja

Lietuvą žinia apie Silvaną pasiekė prieš trejus metus, kai ji buvo pripažinta geriausia Švedijos atlikėja.

„Čia nieks nežina, kiek aš kentėjau, nu bl*t kiek aš kentėjau, – atsiimdama „Grammis“ statulėlę žemaitiškai kalbėjo ji. – Bet žinot? Aš laimėjau.“

Šiemet Silvana, kuri spalio 15 d. dalyvaus konferencijoje „Išmani Lietuva“, išleido antrąjį albumą „Helig Moder“ („Šventoji motina“) ir koncertavo pagrindinėje didžiausio regione Roskildės (Danija) muzikos festivalio scenoje. Jos tamsios, bet pop skambesio nebijančios dainos tapo naujo feministinio Švedijos hiphopo garsu. Jos romanas su kita šalies naujosios kartos muzikos žvaigžde Beatrice Eli legitimizavo dviejų moterų meilę Švedijos popscenoje.

Silvana būtų idealus simbolis Švedijai kaip atvirai ir daugiakultūrei valstybei. Jos mama – lietuvė, tėvas – siras, o ji pati yra Švedijos pilietė, įkūnijanti visų trijų kultūrų tapatybes. Tačiau Silvana yra ir didelė savo pačios visuomenės kritikė. Jai neramu dėl krypties, kuria Švedija suka. Praėjusių metų rinkimuose dešiniųjų populistų partija, kurios šaknys siejamos su neonacistine ideologija, buvo trečia pagal laimėtus balsus. Atvirų durų politika ir augantis pabėgėlių skaičius išjudino tą visuomenės dalį, kuri nori „išlaikyti Švediją švedišką“. Silvana kovoja su augančiu švedų nacionalizmu ne tik dainų tekstais, koncertais, per kurios slepiasi po balaklava, bet pačiu savo egzistavimu.

Vilniuje Silvaną sutikau pernai, „Kino pavasariui“ rodant dokumentiką apie ją. Laukiau interviu eilėje su būriu kolegų iš skirtingų redakcijų, nuo gyvenimo būdo laidų iki masinei auditorijai skirtų žurnalų. Greta lūkuriavo Lietuvos LGBTQ aktyvistės be diktofonų ir be kamerų – tiesiog norėjo su Silvana pasisveikinti ir jai padėkoti.

Įprastai šie žmonės nesusitinka. Aktyvizmo temos, ypač susijusios su seksualumu, Lietuvoje arba skandalizuojamos, arba padedamos į pogrindį. Tačiau, atvykusi į Vilnių su dokumentinio filmo bagažu ir tarptautiniu mastu apdovanotos lietuvės aura, Silvana gavo netikėtai daug palaikymo iš masinių Lietuvos medijų. Ji tai išnaudojo deklaruodama: „Tikrieji herojai yra žmonės Lietuvos LGBTQ bendruomenėje. Jei nepalaikot jų, vadinasi, nepalaikot ir manęs.“

Per mūsų interviu Silvana prisiminė prieš dieną Vilniuje vykusį susitikimą. Su ja pietavęs vyras ją pavadino provokatore. Ji nesuprato. „Ką tokio provokuojančio darau?“

Galima suprasti, kodėl Silvana atrodo radikali. Ne kiekvienas į sceną žengiantis žmogus iššaukia eilutes: „Sakai, mūsų meilė nelegali? – Tai eik pabučiuok savo svastiką.“ Bet jos pyktis nėra poza – tai jos gyvenimo istorija. Silvanos pasaulio vizija, kur tokių žmonių kaip ji būtų daugiau ir jie jaustųsi saugūs, jai yra ne utopija, o būtinybė.

Mes esame įpratę matyti protestą kaip šou dalį. Manome, kad buvimas „antisisteminio“ yra tik dar vienas būdas tapti sistemos dalimi. Silvana su protestu nežaidžia. Kai ji kalba apie „lesbiečių revoliuciją“, nejuokauja. Tai nereiškia, kad turi būti kertamos galvos. Bet požiūris, kad moters galutinis tikslas yra būti surastai vyro, turi atsitraukti.

Silvanos istorija atrodo ypač įkvepianti žvelgiant iš lietuviško taško. Ji įrodo, kad kiekvienas jaunas žmogus iš nedidelio miesto turi šansą būti išgirstas, jeigu tik pateks į terpę, kur kūrybiškumas yra vertinamas. Savo žemaitišką užsispyrimą ir tiesmukiškumą Silvana sudėjo į dainas, kurios Švedijos publikai įkūnija tai, kas iš jų visuomenės yra išgyvendinta. Daugelis jos gerbėjų svajotų būti tokie pat bekompromisiai, bet kolektyvinis gerovės valstybės modelis, kuriame jie užaugo, turi savo kainą – čia sunkiau susikurti individualumą. Paradoksalu, bet kaip lietuviams Silvana įkūnija svajonę būti „sėkminga švede“, taip švedams imponuoja jos lietuviškumas ir siriškumas. Ji sujaukė kultūrinę hierarchiją, sukūrė savitą tapatybę ir sudėjo tai į muziką. Tokių asmenybių scenoje nėra daug, jomis būti sunku, bet jos kuria istoriją.