D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai
Vis dar gyvame kultūros lauke ta aukštoji, ne vien pramoginė kultūra tebegyvuoja. Nors medijų ir ignoruojamos, rimtos muzikos koncertų klausytis susirenka labai daug klausytojų. Mes vis dar turime aukščiausio lygio atlikėjų, kurie braido po Lietuvą, po miestelius, vis dar išsilaikančius festivaliukus ir vis dar neša Johanną Sebastianą Bachą, Ludwigą van Beethoveną, Olivier Messiaeną, Osvaldą Balakauską...
Toks pasišventėlis yra pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis nebėga į Ameriką ar Angliją. Jis tarnauja tiems Lietuvos žmonėms, kurių smegenys dar nesumaltos sentimentaliausių dainelių, klyksmų ir primityvių tekstų, turinčių poreikį gilesniems jausmams, muzikos prasmės įvairovei ir ramiam, intelektualiam patyrimui.
D. Kirilauskas yra aukšto lygio pianistas. Jis jau visai subrendęs muzikas, su savu pasaulio matymu, meninėmis koncepcijomis, įtaiga ir kultūra. Jis jau priklauso dideliam pasaulio pianistų elitui. Bet jis turi tą Dievo dovaną būti kultūros švyturiu, šiek tiek padėti per tą žiaurų popso puolimą, nesinaudoti vis dar išliekančiomis užsienietiškomis koncertinės industrijos privilegijomis. Man regis, jis turi retą menininko etiką, savo gyvenimo tikslą, kuris yra aukštesnis negu vien tik klavišų spaudymas.
D. Kirilauskas savo lėšomis prieš kelerius metus pradėjo leisti savo paties įrašytus kompaktinius diskus. Pats platina. Paskutinis man į rankas pakliuvęs – prieš kelerius metus išleistos fundamentalios L. van Beethoveno fortepijoninės variacijos Antono Diabelli valso tema: „Opus 120“. Tai kūrinys, paklūstantis tik didiesiems. Visi pianistai didžiuojasi atlikę šias 34 variacijas, ir ne visi garsūs Lietuvos pianistai išdrįsta jas groti.
Tad didieji savo įrašais sukuria milžinišką ir konkurencingą foną D. Kirilauskui. Reikia turėti drąsos dar kartą įrašinėti A. Diabelli variacijas. Šį kūrinį L. van Beethovenas rašė nuo 1819 iki 1823 metų. Taigi jis tada buvo visai kurčias. Ir stebina jo įvaizdžių gausumas, originalumas, charakterių jėga ir kartu nepaprastos šio kūrinio interpretacijų įvairovių galimybės. Tad D. Kirilauskas surado ir sau plyšelį. Valso charakteris vedė L. van Beethoveno vaizduotę į humorą ir satyrą.
Tačiau L. van Beethoveno pasaulis – nepaprastas kontrastų, sandūrų ir jų reikšmių pasaulis, susikaupimas, lyrika, filosofiškumas yra nuolat peršviečiami ironijos, lengvumo, humoro. Tad suderinti šį prasmių knibždantį paveikslą į vieną pasakojimą, vieną kūrinio visumą yra itin nelengva. Yra daug kelių: vieni siekia nepaprasto atskirų variacijų charakterių raiškumo, kiti sulieja visą medžiagą į viena pasakojimo eilę, kryptį. Pastaruoju keliu eina ir D. Kirilauskas. Tai spektaklis su daug veikėjų, bet nė vienas nėra už kitą svarbesnis. Visumos siekis yra svarbiausias, tarsi už jo ieškoma išgyvenimo ir įspūdžio stiprybės.
Gaukite šį diską ir ramiai panirkite ramiame kambaryje į jo paveikslų srautą. Verta, tikrai verta.
