Profesorius I. Lipsicas – daug apie ekonomiką ir truputį apie karą

Įžvalgomis apie naujus pasaulinio verslo modelius prof. Igoris Lipsicas dalysis įmonių savininkų, valdybų narių ir CEO konferencijoje „Verslas 2026“.

I. Lipsicas sako nesantis didelis Lietuvos ekonomikos ekspertas. Tačiau pasiūlo kalbėtis apie vadinamojo antrojo ešelono valstybes, kuria linkme joms būtų naudinga vystyti savo ekonomiką.

Žinia, iš sovietinės planinės ekonomikos išsiveržusi Lietuva ir kitos Baltijos šalys dar nėra ekonominės ar  techninės pažangos lyderės kaip, pavyzdžiui, JAV ar kai kurios Vakarų Europos valstybės. Bet jos jau įveikė vidutinių pajamų spąstus, turi gana gerą infrastruktūrą ir pasižymi gana aukštu gyvenimo lygiu.

Pradiniu tašku profesorius siūlo imti demografinį vertinimą. Juolab kad šiuo metu galima stebėti kintantį įvairių pasaulio ekonomistų požiūrį į ekonomiką. Ilgą laiką, beveik visą XX a., buvo laikomasi požiūrio, kad demografija nesvarbu, nes svarbiausia ekonomikos dalis yra ekonominis progresas, investicijos, o ne gyventojai.

Dabar, anot jo, paveikslas pasikeitė – pradėta vertinti, kad didelis gyventojų skaičius tai tam tikras pliusas, nes didesnėje vidaus rinkoje gali pradėti savo verslą, jį auginti ir sustiprėjęs peržengti šalies ribas.

Baltijos valstybės šiuo požiūriu – tam tikra nelaimės zona. Jose prastos ar net baisokos demografinės perspektyvos. Šiuo metu, Eurostato duomenimis, Baltijos šalyse priskaičiuojama apie 6 mln. čia gyvenančių žmonių, o po 75 metų, prognozuojama, liks apie 4 mln., Lietuvoje – 1,7 mln.

Tai reiškia, kad vidaus rinka susitrauks, paklausa kris. Pradėti verslą, jį auginti taps sudėtinga.

Jeigu gyvenama šalyje su mažėjančiu gyventojų skaičiumi, pasirinkimai du. Pirmas – rasti strategiją, kaip iš esmės padidinti gyventojų skaičių. Tai sudėtinga. Arba labai stipriai ekonomiką pakreipti eksporto kryptimi. O tam būtina suprasti, kaip yra pasikeitusi pasaulio ekonomikos struktūra.

Dėl ko klysta D. Trumpas

„Klausiate, ką turiu galvoje? Anksčiau kalbėjome apie tarptautinę prekybą – prekybą tarp valstybių, tarp įvairių šalių kompanijų, tarp tautų. Tai logika, pagal kurią iki šiol gyvena Donaldas Trumpas. Bet šiuo metu tokia logika abejotina, nes praktika kitokia“, – sako profesorius.

Jis atkreipia dėmesį į pateikiamą statistiką. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų prekybos ir vystymo organizacijos UNCTAD duomenimis, 80% pridėtinės vertės, o tai ir 80% pasaulinės prekybos, tai apsikeitimas vertės grandinėmis tarp tarptautinių korporacijų. Supaprastintai kalbant – JAV įsiveža prekes ne iš Meksikos, o iš amerikietiško kapitalo kompanijų Meksikoje. Tai kiek kitokia pasaulio sandara, negu buvo anksčiau.

Kol tokios globalizacijos nebuvo, šalys prekiavo tarpusavyje ir tai gimdė klausimus dėl muitų, sąlygų, kitų neekonominių ribojimų ir panašiai. Tačiau dabar, vykstant prekybai tarp transnacionalinių korporacijų padalinių, tai nebe prekyba, o vidaus tiekimas toje pačioje grupėje. Tai visai kita ekonomika. 

„Tai ne tas atvejis, kai įmonė išeina į tarptautinę areną prekiauti savo gaminiais, pradeda išmanyti tarptautinę rinkodarą, įsitvirtina ir tampa didele ir laiminga eksportuotoja. Dabar vyksta nebe taip. Arba tu randi stambų galutinio produkto gamintoją ir įsilieji į jo tiekimo grandines, tapdamas nuolatiniu tiekėju, arba tu – niekas. Nes visas pasaulis užpildytas transnacionalinėmis korporacijomis“, – aiškina pašnekovas.

Suprasti ir įsiterpti į naujus modelius

Baltijos šalys turi išmokti įsilieti į tas tarptautines vertės grandines arba liks pasmerktos ieškoti smulkių verslo nišų, likusių nuo stambių tiekėjų. Tai sudėtinga ir retai kam pavyksta, neslepia I. Lipsicas. Ir jeigu verslininkai tai supranta, reikia galvoti, kokių jie turi konkurencinių pranašumų, palyginti su kitomis šalimis, kuo gali būti naudingi.

Nes globalizacijos procesas, nors nenutrūko, keičiasi. Tai prasidėjo su  COVID-19, pandemija tapo pasaulio ekonomikos posūkiu. Nes vienu metu iškilo klausimas: kiek tiekimo grandinės yra patikimos?

Iki pandemijos vadovautasi logika: gaminti ten, kur pigiausia. Bet kai dėl COVID-19 Kinija uždarė uostus ir prekių gabenimas nutrūko, verslo sąmonėje įvyko lūžis. Į pirmą vietą iškilo rizikos faktorius. Ir dabar rizikos klausimas tapo vienas pagrindinių. Tai reiškia, kad būtina rasti ne tik žemų kaštų, bet ir mažos rizikos, dėl kurios galėtų nutrūkti tiekimas, šalį.

„Tai jau kitas modelis. Atsirado tokie terminai kaip friendshoring, kai gamyba perkeliama ne ten, kur pigiausia darbo jėga, o ten, kur draugiškas politinis režimas, kur nesusipyksi ir tiekimas dėl to nenutrūks. Arba nearshoring, kai gamyba perkeliama ten, kur darbo jėga brangesnė, bet tai arčiau ir gabenimo sąnaudos mažesnės. Ir Baltijos šalys turi į tuos naujus modelius įsiterpti“, – pažymi ekonomistas.

Jis priduria – tam, kad būtų įmanoma į juos įsiterpti, reikia pasiūlyti kokių nors bendradarbiavimo naudų. O tai susiveda į strategiją, koks visos šalies ateities kelias, kad naujame globalizacijos modelyje ji taptų pasirinkimo vieta. Tai, kad Baltijos šalys arti Europos, yra vienas jų pranašumų.

„Žinote, mano manymu, praktiškai bet kur šalis gali pasiekti ekonomikos klestėjimą. Pasmerktų valstybių nėra. Tačiau yra šalių, kurios sukūrė protingą ekonomikos politiką, ir tokių, kurios jos neturi“, – aiškina ekonomistas.

Jis primena Airijos istoriją iki 1970 m. Skurdus agrarinės Europos pakraštys su beprotiškais emigracijos mastais. Net ir dabar statistika tokia, kad užsienyje airių gyvena daugiau negu pačioje Airijoje. Bet šiuo metu tai turtinga ES šalis su stabilia ekonomika, turinti apie 5 mln. gyventojų.

Apie demografiją ir kapitalą

Ką airiai padarė – sukūrė mokesčių uostą. Praktiškai visa šalis tapo lengvatinio apmokestinimo zona ir dėl gerokai mažesnių mokesčių tapo naudinga verslą perkelti į Airiją. Kai aplinkinės šalys silpo, airiai sugebėjo prisivilioti gana daug kompanijų.

„Mano akimis, buvo rasta teisinga strategija. Nežinau, ar tai vyksta Lietuvoje. Mažai girdžiu, kad stambios užsienio kompanijos atidarytų filialus ir kad Lietuva taptų stambių tarptautinių korporacijų centru. Juk tai palaipsniui peraugtų į tai, kad Lietuva būtų įtraukta į nuolatines tarptautinių korporacijų grandines“, – reziumuoja profesorius.

Tačiau, kad tai įvyktų, būtinas vadinamasis žmogiškasis kapitalas. Kol kas Lietuvoje tuo užsiimama silpnokai. Palyginti su ta pačia Airija, į kurią studijuoti atvyksta jaunimo iš viso pasaulio ir po to daugelis lieka dirbti šalies kompanijose, Lietuvoje kol kas orientuojamasi į vietos jaunimo studijas lietuvių kalba. Ir nors jie rengiami dirbti šalyje, baigę mokslus dažnai išvyksta dirbti į užsienį.

„Ar jūs turite aiškią migracijos politiką“, – klausia I. Lipsicas. Ir čia pat pats atsako: gyvendamas Lietuvoje pats aiškios pozicijos neįžvelgia. Negalima sakyti, kad imigracija užtvenkta – atvyksta baltarusių, ukrainiečių, rusų. Atvežama imigrantų iš tolimesnių kraštų.

Tačiau tikslinės ekonominės imigracijos politikos, kad į šalį atvyktų vertingi darbuotojai, ekonomistas pasigenda.

„Yra įdomūs JAV ekonomistų tyrimai. Jie įvertino, kiek naudingi skirtingo tipo imigrantai pagal išsilavinimą ir kvalifikaciją. Išvada: kai žmonės į šalį įleidžiami dėl nekvalifikuoto darbo, tai žalinga šaliai. Jie pridėtinės vertės sukuria mažiau, negu šalis išleidžia jų gyvenimui, teikdama įvairias paslaugas. Kai įsiveži specialistą, jis sukuria daugiau BVP, nei išleidžiama jo gyvenimui, ir šalis turtėja“, – dėsto profesorius.

Jis ragintų įsijungti į tarptautines lenktynes dėl kvalifikuotų darbuotojų, nes kol kas dalyvavimas tokiose lenktynėse vangus. Nėra, pavyzdžiui, pilietybės už investicijas, nors JAV turi „auksines vizas“. Nes juk yra tam tikras skaičius kvalifikuotų žmonių, turinčių pinigų investicijoms, ir šalys juos vilioja. Tai ekonomiškai efektyvus būdas auginti žmogiškąjį šalies kapitalą. 

„Ar žinote, kad dabar kinai iš aukščiausios ir aukštesnės nei vidurinė klasės persikelia į Japoniją. Nors Japonija gana uždara, kartu ji išgyvena ekonominį sąstingį ir jai reikia tiek pinigų, tiek energingų žmonių, kurie galėtų išjudinti verslą. Kaip aš suprantu, japonai sukūrė gana patogų kinams modelį. Kad gautum leidimą gyventi šalyje, užtenka į steigiamą įmonę investuoti apie 50.000 USD. Taip susidarė gana reikšmingas atvykstančių kinų srautas“, – pasakoja ekonomistas.

Jo manymu, Baltijos šalims būtų svarbu sukurti mechanizmą, pritraukiantį žmonių iš Kinijos, JAV, kitų šalių už investicijas, tarkim, parduodant jiems valstybės dešimties metų trukmės obligacijas. Tai būtų rimta.

Variklio paieškos

Trijų Baltijos šalių ekonomiką reikšmingai išaugino ES parama. Tai buvo galingas efektas ir didelis šuolis. Bet šis varikliukas silpsta. ES parama mąžta. Ir reikia ieškoti kito augimo variklio – sąjungos su JAV ar Kinija, nes mažos šalys gerai gyventi gali tik simbiozėje su stambiais žaidėjais, o ES yra nusilpusi. Distancija tarp ES ir JAV bei Kinijos didėja.

„Dabar, man regis, atėjo laikas, kada reikia galvoti, kas bus tas antras variklis, naujas sąjungininkas, nauja strategija. Nes jeigu to nepadarysime dabar – gyvenimo lygis kris“, – įspėja pašnekovas.

Į klausimą, kaip Lietuvos ekonomiką gali keisti Rusijos sukelto karo Ukrainoje pabaiga, profesorius siūlo pamodeliuoti. Nors sako, kad vargu ar pati Rusijos vadovybė žino, kokia bus jos pradėto karo pabaiga. Tačiau, net jei atsiras tam tikras aktyvių karo veiksmų sąstingis, Rusija išliks militarizuota valstybė, kol subyrės. Tokia grėsmė, kad subyrės, yra.

Todėl iš Rusijos nieko gero laukti neverta. Rusijos perspektyvos prastos. I. Lipsico nuomone, ji liks skurdi, degraduojančios ekonomikos šalis. O kaip tai veiktų Baltijos valstybes? Taip pat, kaip Šiaurės Korėja veikia Azijos šalių ekonomiką. Tai yra niekaip.

Tačiau Baltijos valstybės nuolat turės dalį biudžeto skirti gynybos reikmėms. Ir tai jų šansas. Visame pasaulyje prasidėjusi militarizavimo epocha. Taikūs laikai baigėsi, karinės išlaidos auga. Gynybos pramonė sparčiai plėsis. Lietuvoje stipri lazerių pramonė. O šiuo metu viena svarbių karinės technikos sričių – antidroniniai lazeriai. Tad įsitvirtinti kaip tiekėjui – tai užsitikrinti kontraktus ir pajamas.

Nieko naujo – mokykimės

Profesoriui sakau, kad daugeliui kartojant, jog būtina įsitvirtinti tarptautinėse tiekimo grandinėse, mažai kas pataria, kaip tai įgyvendinti. Jis į šį klausimą atsako – reikia mokytis. Yra konkrečios programos, kurias turi sukurti konsultantai. Tam turi dirbti moksliniai centrai. Nes nieko nedarant niekas ir nesikeis. O tuomet lauktų nelinksma ateitis – gyventojų skaičius mažės, o rinką perims lenkų bendrovės.

„Beje, lenkai daug ko išmoko, jų ekonomika puikiai auga. Ar tai sugebės padaryti Lietuva? Nebūčiau pesimistas. Gal prieš pusantrų metų skaičiau paskaitą Rygoje, vietos verslininkams. Jų teigimu, lietuviai jiems lipa ant kulnų, verslą perima. Taip kad, latvių požiūriu, lietuviai nuovokūs ir energingi verslininkai. O mokytis būtina. Tai vadinama šalies pramonės politika. Mokytis verslo plėtros, suprasti tendencijas ir kaip įsilieti į pasaulio ekonomiką. Garantijų nėra, bet mokantis yra didesnė tikimybė, kad pasiseks“, – kalba ekonomistas.

Ir pabaigoje pateikia dar vieną pavyzdį, nuo ko pradėjo Japonija po Antrojo pasaulinio karo, kai ekonomika buvo sugriauta, o verslas visai nemokėjo prekiauti už šalies ribų. Jie mokėsi.

„Yra įvairios technologijos. Aš, pavyzdžiui, dėstau strateginę rinkodarą, ir jeigu yra nusiteikimo ir noro, egzistuoja praktika, kuria galima pasinaudoti įeinant į kitas rinkas, pritraukiant klientų ir tampant geidžiamu prekių ženklu. Kaip tai padarė Japonija“, – pokalbį baiga I. Lipsicas.

Dosje

Igoris Lipsicas (g. 1950 m.) – mokslininkas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. 1993–2023 m. dirbo Maskvos Aukštojoje ekonomikos mokykloje. Mokslinė specializacija: rinkodaros vadyba, realių investicijų ekonominė analizė, kainodara, įmonių reformavimas posovietinėje ekonomikoje. Šių metų pradžioje I. Lipsicas atsisakė Rusijos pilietybės. Gyvena Lietuvoje.