„King Crimson'ų“ 50-mečiui – intymus ir linksmas dokumentinis portretas
Oficialioje biografijoje rašoma, kad „King Crimson“ susikūrė 1968 m. lapkričio pabaigoje, o pirmoji „normali“ repeticija įvyko 1969 m. sausio 13 d. Londono „Fulham Palace“ kavinėje. Pirmąjį albumą „In the Court of the Crimson King“ grupė išleido maždaug po metų – 1969-ųjų spalį. Taigi, šmaikštauja apžvalgininkai, šiomis dienomis pasirodęs „jubiliejinis“ filmas, kurio pavadinimą jo kūrėjai pasiskolino iš debiutinio albumo, buvo gerokai pavėluotas.
Tačiau atsižvelgiant į daugiau nei pusę amžiaus trukusią grupės istoriją, vieni kiti metai nedaug ką reiškia, – „King Crimson“ yra iš tų legendinių grupių, kurios, regis, egzistavo amžinai.
Pagal formalius, dažnai taikomus kriterijus – populiarumą lemiantį buvimą topuose, „King Crimson“ nepaliko reikšmingo pėdsako popmuzikos istorijoje. Jie nepasiekė jokios pribloškiamos komercinės sėkmės – keli singlai, išleisti per daugiau nei pusę amžiaus, niekada nepateko į topus, o pirmieji keli albumai, patekę į dešimtukus, buvo išleisti praėjusio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį.
Jų muzika laikoma sudėtinga, sunkiai įveikiama ir nuolat migruojanti tarp neaiškiai apibrėžtų progresyviojo roko, metalo, avangardo ir free-jazz ribų. „King Crimson'ai“ visada atkakliai ir net įžūliai ignoravo visus priimtus popkultūros kanonus. Ir vis dėlto, nepaisant viso to (o gal kaip tik todėl), „King Crimson“ pelnytai laikoma viena svarbiausių ir įtakingiausių grupių pasaulio roko muzikos istorijoje.
Netradicinė grupė
Svarbiausias roko grupes istorijoje galima suskirstyti į dvi kategorijas, teigia BBC. Kai kurios jų gyvena dėl nenutrūkstamo kūrybinio ryšio tarp dviejų lyderių, o jam nutrūkus jų muzikinis ir poetinis genialumas išblėsta ar net žlunga.
Pavyzdžiai gerai žinomi: Johnas Lennonas ir Paulas McCartney'is iš „The Beatles“, Mickas Jaggeris ir Keithas Richardsas iš „Rolling Stones“, Jimmy Page'as ir Robertas Plantas iš „Led Zeppelin“, Morrissey ir Johnny Marras iš „The Smiths“, Thomas Yorke'as ir Johnny Greenwoodas iš „Radiohead“.
Kitos grupės remiasi beveik vien tik neabejotino lyderio talentu ir beveik vieninteliu – jo – kūrybiniu indėliu: įsivaizduokime „Kinks“ be Ray Davieso, „Jethro Tull“ be Iano Andersono, „Talking Heads“ be Davido Byrne'o ar „Aquarium“ be Boriso Grebenščikovo.
Kalbant apie „King Crimson“, – nuo pat pradžių iki šių dienų grupė tebeturi neabejotiną lyderį – įkūrėją, gitaristą ir kompozitorių Robertą Frippą. Per daugiau nei pusę amžiaus grupės gyvavimo joje grojo kelios dešimtys muzikantų, tačiau R. Frippas yra vienintelis nuolatinis ir nepakeičiamas jos narys. Be to, „King Crimson“ sudėyje yra tie muzikantai, su kuriais R. Frippas nori (ir su kuriais jaučiasi patogiai bei įdomiai) groti šiuo metu.
„King Crimson“, vertina kritikai, retai atitinka įprastą „dainos“ sąvoką – gana dažnai jų atliekamas kompozicijas sudaro instrumentiniai, dažniausiai improvizaciniai pasažai, paremti ne tik aukščiausiu muzikantų instrumentiniu meistriškumu, bet ir gebėjimu bendrauti, jautriai pagauti partnerių idėjas ir nuotaikas. Tokioje muzikoje tarpasmeninė dinamika ir subtilūs, kartais net įtempti santykiai tampa esminiais, netgi lemiamais.
Anot BBC, būtent šie nelengvi asmeniniai santykiai tarp skirtingų kartų grupės muzikantų yra režisieriaus Toby Amiso filmo ašis.
„The Guardian“ filmą vadina „apgalvotu, intymiu“ „King Crimson“ portretu, kuris yra „nuostabus tuo, kad net nereikia labai mėgti jų muzikos, jog filmas būtų nepaprastai žavus. Kažkodėl jis pasakoja ne tik apie „King Crimson“.
„Tam tikra prasme tai yra „darbinė“ komedija, tarsi būtų rodomas koks biuras, bet su didžiuliais būgnų komplektais, užsigrūdinusiais keltininkais ir entuziastingais gerbėjais, kurie beveik visi – vėlyvojo vidutinio amžiaus baltaodžiai“, – rašo leidinys. Ir prideda, jog sykiu šis filmas – elegija bendražygiams, kurių jau nebėra.
