Kelionės: šiurpinanti ir svaiginanti Kuba

FOTOGALERIJA Šiurpinanti ir svaiginanti Kuba (19 nuotr.)

Prabėgs dar keleri metai, ir Kuba ims panašėti į Havajus ar Bahamus. Todėl svarbiausia mūsų motyvacija buvo pajusti šią salą čia ir dabar, kitokių spalvų, kitokio kolorito.

Skridome ilgai, aplankėme Stambulą, nutolome ir vėl artėjome prie Karibų salos. Pasitiko tvoskiantis karštis ir iš toli mojančios palmės.

Nežinau, ar mes taip skurdžiai gyvenome, ar aš tiesiog pamiršau, kad panašiai buvo ir pas mus. Havana šiurpino namais vaiduokliais. Per beveik penkis dešimtmečius diktatoriaus Fidelio Kastro kumščiu valdomos šalies sostinė iš Karibų jūros perlo virto griuvėsiais. Įspūdingos architektūros pastatuose – ištrupėjusios freskos, žiojėjančios langų kiaurymės. Tuose nutriušusiuose namuose vaiduokliuose gyvena kubiečių šeimos.

Greta – puikus Kubos baroko pavyzdys – Havanos katedra, statyta XVII a. Savo grožiu stebina didysis Havanos teatras. XIX a. jis buvo vienas moderniausių pastatų pasaulyje. Viena gatvė dvokia , o už kampo tviska prabanga: pro atvertus langus spindi krištoliniai sietynai, didžiuliai tapybos darbai...Čia gyvena turtingieji, politiniai veikėjai.Tai – centrinė Havanos dalis, kuri prieš kelerius metus buvo restauruota ir saugoma UNESCO.

Atgal į praeitį

Gyvenome šiek tiek už Havanos, prabangiame rajone, į kurį galima patekti iš „5 Aveniu“ gatvės. Kai šia gatve lėkdavo Fidelis Kastro, nė viena mašina neturėjo teisės pajudėti iš vietos. Rajonas žalias, ant vandenyno kranto. Čia įsikūrusios beveik visos reziduojančių šalių ambasados. Akis džiugina neįtikėtino grožio išpuoselėtos vilos. Pasak gido, čia gyvena išrinktieji: aktoriai, dainininkai, politikos lyderiai. Deja, viešbutis nedžiugino, nors stūksojo įsirėžęs į uolas,o šalia alsavo neapsakomo mėlynumo vandenynas. Žinojome, kad viešbučiai čia valstybiniai ir tvarka primena niūrius sovietinius laikus: praradusi spalvą patalynė, trūksta rankšluosčių, nėra net tualetinio popieriaus, jis čia tiesiog deficitas.

Aptarnavimas irgi sovietinio stiliaus, o valgiaraštis visur panašus: viščiuko ketvirtis arba kiaulienos kepsnys su ryžiais ar juodosiomis pupelėmis. Nedžiugina ir daržovės. Gelbsti tik vaisiai: papajos, ananasai, bananai ir, žinoma, fantastiški kokteiliai. Skaniausius gėrėme pakelėse. Nedideli kioskeliai, kuriuose – tik kelių rūšių romas, Fidelio nuotraukos ar knygos apie Che Guevarą ir labai brangūs tualetai...

Kokteilių tėvynė

O kokteiliai dieviški: natūralus susmulkintas ananasas, kokosas ir gera dozė svaigaus romo – ir štai jums „Pina Colada“, esi ir pavalgęs, ir atsigaivinęs. Kokteiliai, lyginant su kitais patiekalais ar gėrimais, nėra pigūs: jei gersi žymiajame Havanos bare „Bodeguita“, kurį ypač mėgo E. Hemingvėjus, „Mojito“ kainuos 4 eurus. Už E. Hemingvėjaus mėgtą kokteilį „Daiquiri“ stilingame bare „El Floridita“ mokėsite 6 eurus.

Visiškai kitokios kainos salsos ritmu alsuojančiame Trinidade. Sėdėdami vidury miestelio aikštės tarp kolonijinio amžiaus baroko grožybių ar visą naktį šokdami salsą, vaišinsitės kokteiliu „Mohito“ už 1,50 euro. O šoka čia visas pasaulis, – vieni sukasi salsos ritmu tarytum čia būtų gimę, kiti tik mokosi. Jei norėsi draugijos ir šokio su vietiniu, pakaks jį pavaišinti „Mohito“, ir grįšite išmiklinę kojas ir visą kūną.

Vakarieniavome vietiniame restoranėlyje, įkurtame XVII a. name. Viskas stilinga, bet Karibų virtuvės meniu – papajos gaspačio su čili pipiriuku, bananas su žuvimi ir šaldytos krevetės– nepamalonino skrandžių. O tikėjomės, kad Kuboje mėgausimės kalnais jūros gėrybių. Paaiškėjo, kad visas jas eksportuoja, o patys valgo šaldytas. Ir vėl socializmo absurdas.

Turistas geriau už cukrų

Salsos šalyje gyvenimas verda dieną ir naktį. Į Kubą vien iš Amerikos per dieną atskrenda po 17 lėktuvų, o kiek dar iš Europos! Laisvės salą kasmet aplanko per 1,6 mln. turistų. Kubiečiai jau žino, kas yra turistas. Turizmas pelningiau už cukrų, tai vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Dabar, mirus didžiajam vadui, šalis pajuto atšilimą: žmonės gali nuomoti savo butus, atidaryti privačias kavines, spalvingais vintažiniais automobiliais vėžinti turistus. Pasinaudojome ir mes ta galimybe– pralėkėme Havaną išpuoselėtu 1950 metų „Chevrolet“.

Mūsų vairuotojas gyrėsi, kad buvo pabėgęs į Majamį, ten gyveno 20 metų, o grįžęs į Kubą restauravo kelias vintažines mašinas ir vėžina turistus. Sėkmingai suka savo verslą.Taksistas Mario – buvęs inžinierius, ilgą laiką dirbo gamykloje už 18 pesų (konvertuojamas pesas lygus 1 USD) per mėnesį. Dabar jo gyvenimas pasikeitė – jis groja klube, vėžina turistus ir 18 pesų uždirba per dieną.

Kubiečiai gali gyventi apleistame būste, neturėti šviesos ar vandens, bet jei turi palikimą – seną automobilį, jį puoselės. Automobilis – jų pasididžiavimas ir išskirtinumas.

Politinė sistema žmones riboja, tačiau visi sukasi, kaip gali, kad uždirbtų papildomą pesą. Parduotuvėse – deficito laikai, o pagrindinius maisto produktus kubiečiai perka už simbolinę kainą jiems skirtose parduotuvėse.

Vaisiai, kava, džiazas

Keliaudamos po Kubą stebėjomės jų gerais keliais ir nedideliais vienodais nameliais su dviem langais ir terasa pakelėse.Ten jie vakaroja, supasi foteliuose, gurkšnoja romą, sutraukia cigarą. Aplink ganosi jų auginamos karvės, avys, vištos. Daržai puikūs, išravėti. Augina jie viską, derlių nuima ištisus metus ir maitina savo giminaičius, gyvenančius miestuose.

Pakelėse galima nusipirkti įvairiausių ir nebrangių vaisių ar namuose susuktą cigarą. Turintys tabako plantacijas jau priskiriami turtingiesiems. Kuboje džiūgaus kavos mėgėjai, jos daug ir įvairios, o vietiniai ją irgi mėgsta. Sustojęs miestelyje visuomet rasi kavinę, tačiau, be kavos, joje pasiūlys nebent kokteilį. Pyragėlio neverta nė prašyti, nes jo tiesiog nėra.

Kuba gali didžiuotis savo džiazo klubais, kuriuose groja pasaulinio ryškumo žvaigždės. Viename tokių, patartos vietinių, apsilankėme.

Džiaugtis kiekviena diena

Geranoriškumo, žmonių šilumos Kuboje apstu, tačiau trikdo žmonių baimė ir laisvės stoka. Iš pirmo žvilgsnio to nepastebėsi, nes jie šoka, šypsosi. Jie džiaugiasi kiekviena diena.Tačiau baimė vis dar tvyro ore, apie tai pasakojo ir mūsų gidas. Baigęs teisės mokslus, vėliau studijavęs Maskvoje, jis vis gyrėsi, kaip jie puikiai gyvena ir uždirba. O vakarop po darbo, įsidrąsinęs mūsų paklausė: ar mes tikrai savo šalyje galime kalbėti, ką norime? Anot jo, žmonės tiek visko įbauginti, kad nenustebtų pasiklausymo aparatą radę net valgomųjų ledų indelyje.

Kuba tikrai gali didžiuotis medicina, gydytojų čia daug ir jie puikiai vertinami. Viešbutyje sutikome amerikietį, gyvenantį Bahamuose, o į Kubą atskrendantį pasitikrinti sveikatos.

Prie vandenyno

Septynias dienas pasibasčiusios po Kubos miestus ir miestelius, po 7 valandų kelionės pasiekėme neapsakomo mėlynumo vandenyną. Įsikūrėme laukiniais paplūdimiais garsėjančiame Kajo Santa Maria kurorte. Naujas, šiuolaikiškas viešbutis ant vandenyno kranto pradžiugino. Čia sutikome žmonių iš viso pasaulio, daugiausia kanadiečių – 4 valandos lėktuve ir jie mėgaujasi saule. Kanada visais laikais draugavo su šia sala ir kanadiečiai leido čia savo atostogas. Todėl daugelis tikisi, kad įvykus visiškam atšilimui jie pirks žemes ir statysis vilas, o gal net kursis čia.

Rojus buvo čia

Kai Kuba gyveno savo šviesųjį laikotarpį, viskas čia tviskėjo: ištaigingi viešbučiai, džiazo klubai, automobiliai. Tai buvo amerikiečių laisvės sala, meilės oazė, lošimų rojus. Ore sklandė laisvės dvasia, oras virpėjo nuo geismo, o gyvenimas sukosi džiazo ritmu.

Prisimenu 1997-aisiais su malonumu perskaitytą F. Kastro dukters prisiminimų knygą „Alina“. Paskui bėgau į susitikimą su ja Vilniaus knygų mugėje. Smulki, trapi moteris atvyko į Vilnių pristatyti savo knygos, kurioje, niūriai aprašiusi tą Kubą, kur siautėjo apsvaigęs nuo socializmo idėjų jos tėvas, su nostalgija ilgėjosi tos, apie kurią tik girdėjo. Laisvę Alina rado Madride, ten ir liko. Dabar ir ji čia kvėpuotų lengviau...

Kad žmonės pajuto laisvės gūsį, liudija ir buvusio JAV prezidento Baracko Obamos vizitas į Kubą, ir „Rolling Stones“ koncertas, kuriame grupės gerbėjai kraustėsi iš proto. Juk kadaise už roko muzikos klausymąsi kubiečiai buvo sodinami į kalėjimą.

Vėlgi, žmonės čia vis dar persekiojami, ypač menininkai. Vienas tokių – nuo 2014 metų kalintis grafičių menininkas El Sexto.

Kuba – tarsi filmas

Kuba apsvaigino, taip atsipalaidavusi seniai nebuvau. Daug pamatyta, išragauti visi įmanomi kokteiliai, o svarbiausia – pailsėta nuo interneto. Nes jo tiesiog nebuvo. Iš pradžių lyg ir neramu, paskiau džiaugiesi, juk vis tiek nieko nepakeisi atitolusi tūkstančius kilometrų.

Telefono limitas irgi baigiasi po kelių skambučių į Lietuvą. Kubiečiai dar izoliuoti nuo pasaulio – nei interneto, nei kitų televizijų. Ramu.

Beje, viešbutyje gali nusipirkti internetinę kortelę už 1,50 Eur. Naudotis ja gali vieną valandą, tačiau kol pasijungi – ir laikas baigiasi. Verčiau nevargti ir mėgautis kitais Kubos teikiamais malonumais.

Man Kuba – tarsi filmas, kuris įtraukia, stebina, svaigina, kuriame 1959-ųjų „Chevrolet Impala“ automobilyje sėdintis kubietis lėtai išpučia didelio cigaro dūmą ir visu garsu įsijungęs legendinę „Buena Vista social club“ muziką skuba namo gerti romo. Nežinau, ar norėčiau tą filmą dar kartą žiūrėti, bet pamatyti nors kartą jį verta.