Alpinistė, įveikusi Kalnų kalną: viršuje niekas nelaukia, niekas užlipusiems neploja
„Ši viršūnė buvo labai sena mano svajonė. Pirmą kartą prie šio kalno priartėjau prieš dvidešimt metų. Jutau, kad neužlipsiu. Bandžiau dar kelis kartus po to – vis išgąsdindavo oras. Pagaliau užlipusi apsipyliau ašaromis“, – prisimena alpinistė Živilė Bazienė. Prieš ketverius metus ji į šį žygį leidosi su savo vyru, pernai sniego lavinoje žuvusiu žymiu Lietuvos alpinistu Artūru Baziu, ir dar su keliais draugais.
Kol kompanija dar tik kraunasi kuprines kopimui, viename populiariausių Italijos Alpių kurortų – Červinijoje (Cervinia) – gyvenimas verda įprasta rutina. Žiemą – kas nuomoja snieglentes, kas mokosi čiuožti slidėmis, o kam pakanka gerti kakavą su plakta grietinėle lauko kavinėje mėgaujantis saule ir didingu gamtos grožiu. Vasarą – vieni bėgioja kalnų takais, kiti ruošia maistą turistams. Taip jau surėdyta: kažkam didžiausias iššūkis nenugriuvus nulipti nuo keltuvo, o kažkam kirba savom kojom ir rankom ropštis aukštyn. Ir žvelgia jie tik ten, į toli, slėnio gale kyšančią Materhorno viršukalnę – Kalnų kalną. Nors ir ne aukščiausią Europoje, tačiau, be abejo, patį elegantiškiausią.
Rizikuoti saugiai
Tokie keliautojai, pasirodo, anaiptol ne retas reiškinys. Būna dienų, kai informacinį centrą užplūsta kone šimtas bendraminčių, pasiruošusių įveikti kalną. Darbuotojams telieka linkčioti galvą – kur dėsiesi: tegul lipa, jei oras leis. Tiesą sakant, tik šios stichijos pritarimo ir reikia. O jį gauti sunku. Štai p. Bazienei nei pirmą, nei antrą kartąį jį pakilti taip ir nepavyko. Per šalta, per atšiauru, o rūkas toks tirštas, jog sunku ką nors įžiūrėti.
Tiesa, net jei prognozės žada saulę bei giedrą dangų, dienos eigoje oras veikiausiai subjurs. Toks tas kalnų būdas. Neperprantama didybė, kviečianti rizikuoti. „Rizikuoti saugiai“, – šypteli p. Bazienė. Jos ir trijų komandos draugų, kaip ir daugelio kitų alpinistų, žygis prasideda 3 600 m aukštyje, ant keteros įrengtoje bazėje. Tai nedidelis namukas, kuriame keliautojai sunkiai sutelpa. Paprastiems mirtingiesiems jis sunkiai pasiekiamas – iki čia reikia užkopti, virvėmis prisitraukti ir patekus į vidų susirangyti trumpam poilsiui. Apie 2–3 val. alpinistai ima bruzdėti. Metas pradėti maršrutą.
„Namelį palikome apie 5 val., o viršūnėje jau buvome 10 val. Užkopėme labai greitai. Žinoma, laikas, per kurį galima pasiekti viršūnę, priklauso nuo individualaus fizinio pasirengimo. Tikslas turėtų būti grįžti, kol dar šviesu“, – pasakoja p. Bazienė. Kalnas tądien buvo tuščias, lyg būtų privatus. Visas – tik keturiems lietuviams, kuriuos taip baudė šaltis, jog net panorėjus iš gertuvės gurkštelėti vandens iš pradžių būtų reikėję jį atšildyti. 15 val. alpinistai jau buvo saugioje teritorijoje.
Materhorno viršukalnę galima pasiekti iš skirtingų jo pusių. Kopti reikia tam tikrais maršrutais, lygiai taip, kaip ir pėstiesiems vaikščioti šaligatviais ar automobiliu važiuoti keliais, o ne laukais. Maršrutai pažymėti taškais, nutiesta virvė, kuria reikia sekti. Alpinistams pasiekus viršukalnę džiaugtis galima, bet rezervuotai. Anokie čia prietarai: užkopti yra dar tik pusė darbo. Ne mažiau svarbu saugiai nulipti, tačiau nuovargis ima kaustyti raumenis, o ir oras greitai keičiasi. Daugiausia nelaimingų atsitikimų nutinka būtent leidžiantis.
Tragedija ir triumfas
Maršrutas, iš Červinijos vedantis viršukalnės link, yra sudėtingesnis nei Šveicarijos kelias, kuriuo alpinistai ropščiasi į Materhorną iš Cermos (Zermatt) kurorto. Šis neabejotinai yra populiariausias šalies slidinėjimo centras ir laipiotojų traukos objektas. Kai kuriuos čia vilioja puikūs penkių žvaigždučių viešbučiai ir kazino, tačiau kiekvieną vasarą maždaug 3 000 žmonių mėgina įveikti Materhorną.
Lipdami būtent iš čia 1865-aisiais anglų alpinistai Edwardas Whymperis, trys jo kelionės draugai iš Britanijos ir trys gidai tapo pirmaisiais žmonėmis, užkopusiais į šį kalną. Tiesa, jiems nepavyko sėkmingai nusileisti – vienas krisdamas paskui save nusitempė tris kitus vyrus. Nuo to laiko čia ėmė plūsti turistai.
Būti pirmuoju šiais laikais nebepavyks niekam, tačiau būti dešimttūkstantuoju kur kas lengviau. Kelias išmindžiotas, naujienų portalai prikimšti keliautojų prisiminimų bei patarimų, galima pasisamdyti gidą, kuris maršrutą į kalną žino galbūt geriau nei kelią namo. Įprastai alpinistai, kopiantys iš Cermos, prieš lemiamą žygį apsistoja kurioje nors aktyvaus turizmo bazėje, lygiai taip kaip ir tie, kurie kopia iš Červinijos. Populiauriausia – 3 200 m aukštyje įtvirtinta „Hörnli hut“, nakvynę joje galima užsisakyti internetu.
Nuo tada, kai p. Whymperis pasiekė Materhorną, trasoje žuvo daugiau nei 500 žmonių. O kiek dar jų buvo pakibę kalne nebežinodami, ko griebtis, praradę kontrolę po kojomis ir sugniuždyti baimės ar nuovargio. Jų rankos drebėjo, širdys be paliovos daužėsi ir plaučiai, rodėsi, degė.Nesuskaičiuojama, kiek kartų sraigtasparniai turėjo gelbėti Materhorne įstrigusius ir nei pirmyn, nei atgal pajudėti nebegalinčius keliautojus.
„Sako – nuvažiuosiu, užlipsiu. Lengvai neužlipsi, nieko neapgausi. Kalnams reikia ruoštis, ir jokios avantiūros čia negali būti“, – pasakoja p. Bazienė, tačiau pripažįsta, kad žmogus, netoleruojantis rizikos, lipti nesugebės.
Pradžių pradžiai
Kita vertus, nieko nėra neįmanomo. Tik štai keletas priminimų. Kopimo prieš savaitę nesuplanuosi. Fiziškai sustiprėti per tiek laiko taip pat nepavyks. Drąsos negana. Ir žinoti, kuo skiriasi alpinizmo katės nuo Siamo kačių, pravartu.
Sakoma, kad iki kiekvieno kalno reikia priaugti. Ne ūgiu, o ištverme. Patartina bėgioti, plaukioti, daryti prisitraukimus ar kitaip fiziškai tvirtėti. Svarbu įvertinti, ar maršrutas nebus per sudėtingas, ar turima pakankamai laipiojimo patirties. Materhornas – ne pradedantiesiems. Reikia pradėti iš toliau. Lietuvoje veikia alpinizmo mokyklos, kuriose galima išmokti pagrindinių taisyklių, suprasti, kaip naudotis karabinais, apraišais, kaip taisyklingai užrišti mazgus, elgtis su virve. Tokie įgūdžiai, pasak p. Bazienės, būtini – į veidą pučiant šaltam vėjui, ledėjant rankoms ir žvelgiant į bedugnę mokytis bus gerokai sunkiau.
Alpinistinė kelionė nėra savaitgalio išvyka. Kalnuose reikia aklimatizuotis – pripratinti organizmą prie naujų aplinkos sąlygų, skirtingų deguonies kiekių. Įprastai Červinijoje ar Cermoje apsistoję alpinistai tam skiria maždaug savaitę. Ruošiantis svarbu bandyti vis aukščiau pakilti į kalną, reikia vartoti vitamino C, aspirino kraujui skystinti, gerti daug vandens. Cermos kurortas yra 1 600 m aukštyje, todėl patartina bent vieną naktį pernakvoti 3 000 m aukštyje prieš keliantis į bazę, nuo kurios pradedamas maršrutas. Taip aukštai Šveicarijoje galima rasti viešbutį „Gornergrat Kulm“. Nepripratus prie naujų sąlygų gali darytis silpna, skaudėti galvą.
Ją kvaršinti reikėtų ir dėl to, ar esate psichologiškai pasiruošęs. Kalnuose, kad ir su šimtu žmonių aplink, esi vienas. Vienam reikia kęsti šaltį, nešti kuprinę, nepasiduoti. „Yra tekę keturias paras miegoti ant sniego ir tiek pat laiko nesiprausti – ir išgyvenau. Norint lipti į kalnus reikia sugebėti prisitaikyti prie nepatogumų“, – tikina p. Bazienė.
Sieja ne tik virvė
Į nepažįstamą kalną rekomenduojama vykti su gidu. Geriausia – vietiniu, kuris maršrutą išmanytų skersai išilgai. Kad ir koks profesionalus jis būtų, su juo reikia pabendrauti bent savaitę. Kai kurie gidai net nelydi į kalną, jei prieš tai kliento nebuvo išbandę. Jei nesutampa biolaukai su muziejaus gidu – iš muziejaus galima tiesiog išeiti. Iš Materhorno tiesiog išeiti nepavyks.
Į kalną lipama susirišus virve po du arba tris. Gidui pravartu žinoti, kokios jo kliento fizinės galimybės, kiek yra matęs ir patyręs. Klišinis pasakymas „nesutapo charakteriai“ kalnuose gali skaudžiai atsiliepti. Čia iš tiesų gali nesutapti charakteriai, o įtemptuose ruožuose – net visai išsiskirti. Sunku įveikti trasą, jei alpinistus sieja tik virvė, o ne tarpusavio supratimas.
Cermos alpinizmo centro tinklalapyje nurodyta, kad vietinio gido paslaugos kainuoja maždaug 1 140 Eur. Nakvynė aštuonviečiame kambaryje „Hörnli hut“ bazėje vienai nakčiai atsieina apie 140 Eur. Rekomenduojama kuo anksčiau užsisakyti nakvynę – įprastai vietų kaip mat nelieka. Nauji užsakymai bus priimami nuo birželio 1-osios. Yra bendrovių, kurios organizuoja savaitinius kursus, kurių metu stengiamasi aklimatizuotis, treniruojamasi ir paskui kopiama į Materhorną. Tokių kursų kaina gali siekti 3 300 Eur.
Pasak p. Bazienės, pravartu sekti ir lietuvių agentūrų, organizuojančių aktyvaus poilsio išvykas, pasiūlymus, nors pripažįsta, kad tokių komercinių kelionių į kalnus pasitaiko nedažnai.
Ant pečių (ne)nešiosi
Kad ir kaip norėtųsi prieš vykstant į kalnus kuprinėje sutalpinti visus megztinius, šildytuvą, antklodę ir pagalvę, daiktus teks rinktis reikliai. Juk viską teks nešiotis ant savo pečių. Kiekviena ekspedicija turi savo sąrašą daiktų, be kurių į žygį leistis nereikėtų. „Jei lipama lengvesniu keliu, užtenka kuprinės, batų ir rūbų nuo lietaus, vėjo ar šalčio, sudėtingose trasose neišvengiamai reikia specialios įrangos“, – aiškina p. Bazienė.
VERSLO TRIBŪNA
Jau rugsėjo 20-ąją į Neringą, Juodkrantę, grįžta jubiliejinis, dešimtasis festivalis „Sveika, Neringa“. Viena svarbiausių jo dalių – akcija „Tvarkomės prie jūros“, kuri kasmet suburia šimtus savanorių rūpintis Pilkosiomis kopomis, vadinamomis Kuršių nerijos perlu. Šiemet prie šios misijos jungiasi ir didžiausia šalies bendrovė „Švyturys-Utenos alus“ – įmonė tapo festivalio rėmėja ir sako, kad tokios iniciatyvos labai svarbios, nes jos sutelkia bendruomenę, skatina savanorystę ir leidžia tvarumo pažadus paversti realiais darbais.
Vilniaus gyventojai, ypač Karoliniškių mikrorajono, jau beveik tris dešimtmečius mėgsta apsipirkti vienoje pirmųjų „Norfos“ parduotuvių – „Kometoje“. Liepos pradžioje ji užvėrė duris pirkėjams, kad rugpjūtį juos pakviestų iš esmės atsinaujinusi. Šias permainas vietos gyventojai ir aplinkinių įstaigų darbuotojai įvertino – nuo pirmųjų atnaujintos parduotuvės valandų ją užplūdo pirkėjai.
Šiandieniniame mažmeninės prekybos versle vyksta arši konkurencija dėl kiekvienos klientų dėmesio akimirkos. Tad gyvybiškai svarbu rasti būdų išsiskirti. „IKI Lietuva“ vadovė Nijolė Kvietkauskaitė teigia išvedusi formulę, padedančią ne tik identifikuoti stiprybes konkurencinėje aplinkoje,, bet ir nuolat jas stiprinti. Ši formulė slypi viename paprastame klausime.
Roges ruošk vasarą – ši liaudies išmintis galioja ir kalbant apie žiemos švenčių organizavimą. Įmonių išvykų profesionalai, kasmet priimantys šimtus verslo klientų viešbučiuose SPA VILNIUS ir „Monist“, tikina, kad pagrindiniai sėkmingo kalėdinio renginio ingredientai – planavimas ir įsiklausymas į komandos pageidavimus.
Tai ir apraišai, ir kilpos, ir karabinai, ir batai vienokie, ir batai kitokie, „katės“, ledo ir uolų kabliai. Visko pirkti nebūtina. Kiekviename kurorte, iš kurio galima kopti į Materhorną, alpinistams siūloma išsinuomoti reikalingos įrangos. Žinoma, tai veikiausiai reikalinga tik tuo atveju, jei alpinizmu nesusirgote dar prieš keliasdešimt metų. Jei vis dėlto taip nutikę – tereikia daiktus iš spintos sukrauti į kuprinę ir pasitikrinti, ar nepametėte kurios nors pirštinės. Be jos – nė iš vietos.
O kai daiktai sukrauti – reikia tik saugiai užlipti, saugiai nulipti ir išsidrėbus ant gulto, šildantis saulėje, dar kartą pažvelgti į ten, slėnio gale kyšantį Materhorną. Tobulos formos kūrinį, nenuspėjamą ir laukinį. Kalnų kalną. Grįžus namo niekas neplos ir niekas neduos medalio. Ir visai nesvarbu – jūs jau nugalėtojas.
Nuotraukos iš Ž.Brazienės archyvo.
Materhornas1
Ten, viršuje, niekas nelaukia, niekas užlipusiems neploja ir jų nefotografuoja.
Materhornas2
Saugiai nusileisti yra ne mažiau svarbu ir visai ne lengviau.
Materhornas3
Prieš du metus saulė energija kraunami žibintai nušvietė kelią į Materhorno viršūnę. Taip buvo prisiminti pirmieji žmonės, 1865 metais užkopę į šį kalną.
Denis Balibouse/Reuters nuotr.
