„Rise“: sušių patekėjimas

Tiesą sakant, kompaktiškas „Rise“ mane papirko iš pirmo karto, kai užėjau čia vidurvasarį pažiūrėti, ką vėl atidarė virtuvės šefas Egidijus Lapinskas ir someljė Arminas Darasevičius. Apie „Time“, jų pirmąjį restoraną, VŽ savo gide nerašė – buvo kažkaip-tarsi-nepatogu dėl senos pažinties su Arminu. Vertinti jų antrojo restorano „Dine“ ėjau slapstydamasi už kolegės nugaros – kad savininkai nepamatytų. Nepavyko. Tačiau, kai pagalvoji, Lietuvoje visi visus pažįsta, ir jeigu koks žinomas politikas nepasidrovi iš pažįstamo verslininko pasiskolinti apvalios sumelės investicijai į nekilnojamąjį turtą, apie kurį su giminėmis seniai svajojo, tada kodėl VŽ negali rašyti apie tai, kas yra gerai. Negi vien dėl to, kad pažįsta restorano savininkus? Jau pradėjusi eižėti įsitikinimų tvirtovė griuvo, kai kolega, su kuriuo „Rise“ susidūriau pietaudama čia pastarąjį sykį, pareiškė, kad šiaip sušių nemėgsta, atėjo iš smalsumo, liko patenkintas pietumis, o labiausiai – „Gyokuro“ arbata, kurią jis mėgsta ir vertina.

Sušiai ir mes

Apie sušius išmanau tiek, kad man jie skanūs arba ne. Mėgstu juos labai, kažkada pirkdavau net prekybos centruose, pamėlusius nuo šalčio ar dar ko nors, kol vienas pirkimas baigėsi stipriu apsinuodijimu.

Lietuviškų (ar franšizinių) restoranų sušiai vieni nuo kitų man niekuo nesiskiria, todėl po nuoseklių bandymų atrasti skaniausius entuziazmas atlėgo. Gaminti jų nebandžiau, smagiau, kai kas nors skaniai pagamina. Kažkada į redakciją jų atnešdavo pati padariusi buvusi bendradarbė Teresė.

Labai seniai, daugiau nei prieš dešimtmetį, sušių eidavome į restoraną „Miyako“, jis iš kitų Vilniuje veikusių japonų virtuvės restoranų skyrėsi tuo, kad jame dirbo sušių meistras japonas, o šiam talkino du korėjiečiai virėjai.

Ne kas kitas, o tas sušių meistras tuomet paneigė mitą, kad sušiai ir sašimiai yra kasdienis japonų valgis. Pasak jo, šiuos patiekalus dabartinės japonų šeimos namuose gamina kartą per mėnesį, dar kokį kartą užsisako restorane.

Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti – ne tik kad nebandžiau daryti sušių, dar baisiau – nebuvau Japonijoje, bet retsykiais užsukdama į „Rise“ tariuosi įsivaizduojanti, kokio skonio gali būti sušiai jų tėvynėje: natūralus, šiek tiek minerališkas lipnių ryžių skonis; natūralaus, viena nuo kitos besiskiriančio skonio žuvys ir jūragyviai – tunai, lašišos, krevetės ir pan. Mitą, kad Lietuvoje sunku gauti kokybiškų atšaldytų žuvų, prieš kelerius metus paneigė Egidijus Lapinskas, kai kalbėjomės apie restorano „Dine“ valgiaraštį. Taip pat ir kelių kitų restoranų virtuvių šefai (beje, dažniausiai sykiu ir tų restoranų savininkai).

Priklausomybė

Taigi. VŽ taikinys, kaip dažniausiai, – dienos pietūs. „Rise“ praėjusį antradienį tai buvo žuvų sultinys (padavėja nepasakė, kokių) su ramenų makaronais, daržovėmis bei šitakių grybais ir aštuoni uramakių ritinėliai su lašiša, agurku ir avokadu, rinkinys kainavo 7 Eur, tiek jis kainuoja kiekvieną dieną.

Dar galima gauti dienos sulčių (antradienio variantas – morkos, ananasai, apelsinas, avietės) – 2,50 Eur. Vanduo – nemokamai, jei padavėja nepasiūlo, galima drąsiai prašyti. Paprašiau ir gavau.

Mano mėgstamiausioji „Rise“ restorane – „Tom Kha“ sriuba (5 Eur). Tai vištienos sultinys su kokosų pienu, grybais ir krevetėmis, pagardintas imbieru, justi ir citrinos žievelė, – saldžiarūgštis, aromatingas, švelnios tekstūros, kartais aštresnio, kartais švelnesnio skonio. Jei dubenėlyje pasitaikys aitriosios paprikos griežinėlis (mėgstu jį perkąsti, nors žinau, kuo tai visada baigiasi) – bus ir visai aštrus variantas, „kitos dienos sriuba“.

Mano sušiai „Ebi tempura maguro“ iš bendrojo valgiaraščio – su tunu ir krevetėmis, geriausia, ko galėčiau norėti. Vėlgi – kitąsyk valgyti uramakius su sviestažuve, agurku, tobiko ikrais ir tempura irgi buvo „geriausia“. Taip „geriausia“, kad tariausi pradedanti suprasti tuos, kurie jaučia priklausomybę kokiam nors maistui.

Ir apie kainas

Kalbėti apie kainas visuomet yra sunkioji rašinio dalis, mes juk jautrūs. Stengiantis atmesti reakciją, jog dienos pietūs – sriuba ir antrasis patiekalas (dažniausiai – kurios nors rūšies sušiai už 7 Eur), – kur tai matyta, kaip brangu, galima lenkti pirštus, kad, tarkime, tiesiai kitoje gatvės pusėje esančiame „Esse“ restorane jie kainuoja nuo 5,70 iki 7,50 Eur. Mes nelyginame virtuvių, lyginame dienos pietų kainas, o jos šioje Gedimino prospekto dalyje bemaž vienodos.

Antra – sušiai ir ne tik jie čia daromi iš šviežių, kokybiškų produktų, o jie kainuoja.

Ir trečia – nei dienos pietų patiekalų kokybė, nei porcijos dydis nesiskiria nuo pagrindinio valgiaraščio patiekalų, kaip dažnai pasitaiko.

Ir paskutinis argumentas už tinkamą kainos ir kokybės santykį – žmonių „Rise“ daug ne tik „oficialiųjų“ pietų valandų metu, t. y. nuo 12 iki 13 val., bet ir gerokai prieš ir po, ir vakare, ir savaitgalį. Iš kalbų, sklindančių nuo aplinkinių stalelių, gali spręsti, kad dauguma publikos čia ateina dažnai: „A, šiandien sušiai su lašiša. Imam.“

Gali spręsti ir apie tai, kad dalykiniam verslo susitikimui (VŽ vertina ir tai) ši vieta vargu ar tiks. Bet tam yra kitų vietų, čia – tegyvuoja sušiai!

„Rise“

Gedimino pr. 43, Vilnius | 8 684 86 456 | 11–22 val.

VŽ įvertino 24

• Maistas 5

• Meniu 5

• Aplinka 4

• Aptarnavimas 5

• Kaina už vertę 5

• Automobilio statymas 2