Alfredo Pacas – Salvadore užaugęs Lietuvos patriotas

FOTOGALERIJA Alfredo Pacas – Salvadore užaugęs Lietuvos patriotas (9 nuotr.)

Anot verslo žurnalo „Forbes“, kasdien pasaulio gyventojai išgeria 2 mlrd. 250 mln. puodelių kavos. Šį tonizuojantį gėrimą nurungia tik grynas vanduo. Remiantis ne pelno siekiančios organizacijos „Global Exchange“ duomenimis, kava gaminama daugiau nei 50 šalių, o kavamedžių plantacijose dirba apie 25 mln. žmonių.

Brazilija daugiau nei 150 m. yra kavos eksporto lyderė, vidutiniškai per metus pagaminanti daugiau nei 2 mln. t kavos. Salvadoras, šalis, iš kurios atvykęs mūsų pašnekovas, eksportuoja 46.000 t, ten išaugintą rūšinę kavą vertina gurmanai tiek Vilniuje, tiek Vašingtone.

Ponas Pacas-Trujillo pirmą kartą į Lietuvą atvyko 2008-aisiais, tuo metu jis pradėjo bendradarbiauti su kavinių tinklo „Huracan Coffee“ savininku Vytautu Kratuliu. Šis paskatino pašnekovą atvykti čia ir antrą kartą, o vėliau ir trečią, nes yra įsitikinęs, kad mums, jaunai valstybei, labai svarbu skatinti ekonominius ir kultūrinius ryšius su visu pasauliu. Kalbėdamas su VŽ svečias prisistato trumpai – Alfredo Pacas.

Priešistorė

Istorikas Konstantinas Avižonis rašė, kad Pacai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giminė, kurios atstovai valdė didžiulį turtą, netrūko jiems ir valdžios. Rašytiniuose šaltiniuose Pacai pirmąkart paminėti XIV a. Daug vėliau, po 1831-ųjų sukilimo, prasidėjus rusų represijoms, jie išsibarstė visomis pasaulio kryptimis, tad Pacų istorijos vingiai lietuviams nėra gerai pažįstami ir tik jų palikimas – Pažaislio vienuolynas, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bei Šv. Teresės bažnyčios – primena didingą giminės praeitį.

Šiuos monumentalius architektūros paminklus p. Alfredo aplankė kartu su žmona: „Visada labai susijaudinu, kai nuvykstu į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, – ten palaidotas vienas iš mūsiškių, protėvio kapo akmenyje išraižyta „čia guli nusidėjėlis“. Mums kiekvienas toks vizitas daug reiškia, nes esame nesididžiuojanti, kukli ir pamaldi šeima.“

Ponas Alfredo negali dokumentais pagrįsti lietuviškos savo kilmės, tačiau daug domėjosi, skaitė ir rado įvairių nuorodų, sąsajų ir fizinių panašumų su senaisiais Pacais: „Net mūsų charakterio bruožai sutampa.“

Kad ir kaip ten būtų, retas lietuvis virš darbo stalo yra pasikabinęs Lietuvos herbą ir su tokiu rūpesčiu bei pasididžiavimu kalba apie Lietuvą bei jos žmonėms tekusius išbandymus praeityje ir dabarties pergales.

Jungtys

Anot p. Alfredo, tiek lietuviai, tiek salvadoriečiai yra kantrūs ir šeimai atsidavę žmonės. Jis neneigia fakto, kad atogrąžų gyventojai yra labiau atsipalaidavę, nes juos nuolat lydi saulė ir, kaip juokaujame, nereikia mokėti už šildymą, tačiau pabrėžia, kad darbas, tikslai, disciplina ne tik jų šeimai, bet ir didžiajai daliai Salvadoro piliečių – ypač svarbūs.

„Be abejonės, kalba užkerta kelią geriau pažinti žmones, bet aš stebiu kūno kalbą ir veido išraiškas, todėl galiu daryti išvadą, kad lietuviai neapsimestinai nuoširdūs ir malonūs, bent jau tie, su kuriais teko bendrauti“, – sako p. Alfredo.

Nuo kavos iki romo

Minėtosios kantrybės reikia turint abu p. Alfredo verslus: kavos ir romo. Pacai nuo XIX a. Salvadore gamina kavą, tačiau ne visi vietiniai žino, kad jie nuo seno gamina ir cukrų, tiesiogiai susijusį su romo gamyba. Pasak pašnekovo, įprastai šis gėrimas gaminamas iš cukraus spirito, kuris išgaunamas iš cukranendrių sulčių sirupo, prieš tai jį ilgai distiliuojant ir fermentuojant: „Vien spiritui pagaminti reikia vienų metų.“

Kitas etapas – brandinimas. Pacai romą laiko amerikietiško baltojo ąžuolo statinėse, jose jis įgauna lengvai rusvą atspalvį. Romas brandinamas apie 9 m. Taigi visas procesas užtrunka iki 10 metų. Dėl šios priežasties vieninteliai Salvadoro romo gamintojai parduoda 60.000 butelių per metus. Mastai nėra dideli ir todėl, kad gėrimą gamina namudiniu, o ne pramoniniu būdu.

Kokį verslą – kavos ar romo – lengviau plėtoti, p. Alfredo nežino. Jis įsitikinęs, kad abiem reikia daug meilės ir aistros – abiejų pašnekovui netrūksta, todėl daugelį metų p. Alfredo tiesiog mėgaujasi darbu ir ramiai žiūri į problemas, kurios yra neatsiejama bet kokio verslo dalis. Jo manymu, įvairios bėdos veiklai kaip tik suteikia žavesio, leidžia geriau pažinti save kaip vadovą, suvokti stipriąsias ir silpnąsias savo vietas.

Pataria išbandyti

Grįžtant prie kavos temos, kiek yra gamintojų – tiek skirtingų atsakymų, kokia kavos rūšis ir paruošimo būdas yra geriausias. Anot p. Alfredo, norint „išgirsti“ šio gėrimo skonių natas, būtina susikaupti, nes kai skubi ir esi išsiblaškęs, tiek arabika, tiek robusta bus vienodo skonio.

Anot VŽ pašnekovo, kavą ruošti yra savotiška meno rūšis, reikalaujanti ypatingo tikslumo ir nemažų laiko sąnaudų: „Labai svarbu yra nesugadinti kavos ir neiššvaistyti laiko, kuris buvo įdėtas prieš tai skrudinant ir malant.“

Pasak p. Alfredo, netinkamas paruošimas gali sugadinti ir pačią geriausią kavą.

Taigi, jei norite gerą kavą paruošti namie, p. Alfredo pataria pasirūpinti, kad vanduo, kurį naudosite, būtų švarus, be jokių priemaišų. Antras žingsnis – vandenį reikia pakaitinti iki 94C ir 12.5 g kavos „paskandinti“ 250 ml talpos puodelyje. P. Alfredo pabrėžia, kad kavą patariama plikyti ne ilgiau nei 4 min.

Dėti cukraus ar ne? Pasak kavos gamintojo, žmonių skoniai skiriasi ir kiekvienas pats sprendžia, ar nori pasaldinti kavą pienu ar sirupu, – tai nėra blogai. Tačiau kalbant konkrečiai apie rūšinę kavą, pasaulyje laikomasi taisyklės, kad tokia kava gali patenkinti visus skonius: joje yra saldumo ir rūgštumo, ji turi savo tekstūrą, konsistenciją, yra absoliučiai išbaigtas gėrimas ir jo nereikėtų su niekuo maišyti.

Įprasta manyti, kad tinkamiausias laikas kavai yra ankstyvas rytas, tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmogaus organizmas efektyviausiai pasisavina kofeiną 9.30–11.30 val.

Ponas Alfredo per dieną išgeria 10 puodelių kavos. Paskutinį espresą jis išgeria prieš pat miegą. „Įpročio reikalas“, – šypteli pašnekovas.

Geria visi

Salvadore kavą geria visi ir tam visiškai netrukdo alinamas karštis. Anot pašnekovo, išskirtinai rūšinės kavos pardavimai išaugo ne tik jo šalyje, bet ir visame pasaulyje. Naujausi duomenys iškalbingi: kavos pardavimai išaugo 2%, o rūšinės kavos – 15%.

Tai reiškia, kad gera kava stabiliai įsitvirtino rinkoje. Pasak p. Alfredo, pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Salvadoro kavos gėrimo kultūros yra tas, kad jų šalyje kava yra socializacijos priemonė ir retai išvysi žmogų, kuris eidamas gatve paskubomis gurkšnotų kavą iš popierinio puodelio: „Kur šalta, žmonės skuba, todėl daugiau parduodama kavos išsineštinai, pas mus – priešingai.“ Ponas Alfredo patikina, kad juodos rūšinės kavos kaina Salvadore ir Lietuvoje daug nesiskiria, už puodelį – 2–3 JAV doleriai.

Tirpi kava

Salvadore, kaip ir visame pasaulyje, žmonės mėgsta tirpią kavą. Anot p. Alfredo, ši kava dėl poveikio žmogaus organizmui nėra kuo nors išskirtinė, tiesiog ji paprastai gaminama iš prastesnių kavos pupelių, kuriose yra daug kofeino.

Procesas yra toks: robustos kavos vaisių kauliukai paskrudinami – iš jų išgaunamas kavos ekstraktas, kuris vėliau džiovinamas, koncentruojamas, galiausiai – itin smulkiai sumalamas ir pakuojamas vienkartinei dozei arba į dideles pakuotes.

Iš lauko ant stalo

Kava gaminama trumpiau nei romas, bet taip pat reikia nemenko įdirbio. Pasak p. Alfredo, pasodintas kavamedis vaisių ima duoti po trejų metų, nes per tiek laiko subręsta pats augalas. Kovo mėnesį kavamedžiai pražysta, po mėnesio numeta žiedus, o jų vietoje pradeda augti kavos uogos ir sirpti pradeda spalio mėnesį. Žalia, gelsva, oranžinė, rožinė ir raudona – tai visi uogos nokimo etapai.

Anot pašnekovo, uogoms sirpstant kauliukas iš luobelės ir paties vaisiaus pasiima visus eterinius aliejus ir iš tokių uogų pagaminta kava yra kokybiškiausia.

Kiti du žingsniai: skrudinimas ir malimas. Čia viskas paprasta: kuo ilgiau ir žemesnėje temperatūroje skrudinama, tuo malonesnį aromatą kava skleis, bus švelnesnė, kuo smulkiau malama kava – tuo ekonomiškiau bus naudojama, vanduo greičiau pasiims geriausias kavos skonines ir aromatines savybes.

Šokolado natos

Kai paklausi žmogaus, kokį vyną jis mėgsta, yra du galimi atsakymo variantai. Pirmasis: baltąjį arba raudonąjį. Antrasis: Prancūzijos, Italijos, Čilės. Taip yra todėl, kad skirtingų regionų ir spalvos vynams mes priskiriame tam tikras skonines savybes. Kavai – taip pat. Pasidomėjus, koks yra skiriamasis kavos, užaugintos Salvadore, bruožas, p. Alfredas išskyrė labiausiai savo šalies kavą charakterizuojantį skonį – šokolado.

Anot pašnekovo, teritorijoje, kurioje auga kavamedžiai, įprastai auga ir daug kitų medžių bei gėlynų, todėl neišvengiamai jie užgožia dalį medelių. Dėl šios priežasties kava įgauna specifinį gėlių ar medienos aromatą.

Taigi kava ir jos skonis priklauso nuo to, kokiame aukštyje virš jūros lygio, kokiame dirvožemyje ir kokių augalų apsupti auga kavamedžiai. Tad viename hektare užauginta kava gali visiškai skirtis nuo kitame lauko gale užaugintos tos pačios rūšies kavos.

Kaip gerti

Nuo kavos prie romo – taip siūbuoja mūsų pokalbis. Pasak p. Alfredo, prieš pradėdamas jaukintis romo gamybos verslą, jis ilgai svarstė, kokią žinutę transliuos jo prekė: „Noriu, kad mano gaminys galėtų tinkamai reprezentuoti Salvadorą.“

Ne mažiau svarbi yra galimybė vartotojams patiems nuspręsti, kaip tą romą gerti: su ledukais, maišytą su vaisvandeniais ar kitais alkoholiniais gėrimais. Verslininkas įsitikinęs, kad jo užduotis – užtikrinti, jog jo romas pakeltų, o ne sugadintų kitų produktų kokybę. Pavyzdžiui, jį būtų galima naudoti mėsos marinatui, desertams ruošti ar kokteiliams maišyti.

Pašnekovas pabrėžia, kad romas nėra derinamas su maistu ir tokie užkandžiai kaip sūris, alyvuogės, krekeriai – netinka. Anot p. Alfredo, idealiausiai prie šio tauraus gėrimo tinka cigarai.

Tikslinė grupė

Pasak p. Alfredo, jų romas yra orientuotas į pirkėjų, kuriems 25–45 m., segmentą. Be abejonės, juo mėgaujasi ir vyresni žmonės, tačiau minėta amžiaus grupė turi didesnę perkamąją galią: „Jei lyginsime su kitais romais, mūsų yra 2–3 kartus brangesnis, ne visi gali įpirkti.“

Salvadore žmonės nevengia alkoholio. Populiariausias gėrimas jų šalyje yra alus, antroje vietoje – degtinė, toliau – vynas, romas ir viskis. Pašnekovas patikina, kad jų šalyje nėra įprasta gėrimus maišyti, nebent kalbėtume apie vietas, skirtas turistams, nes jose įprasta patiekti egzotiniais vaisiais, šiaudeliais ir miniatiūriniais skėčiais puoštas kokteilių taures.

Kaip atskirti

Jei nusprendėte įsigyti sau ar padovanoti šeimos draugams gerą romo butelį, būtina atsižvelgti į gėrimo brandinimo laiką. Parduotuvių lentynose galima rasti romo, kuris brandintas vienus metus, tačiau, p. Alfredo teigimu, toks gėrimas bus neskanus, jame stipriai jausis nemalonus spirito skonis. O ilgai brandintame rome spiritas vos arba visai nejaučiamas, jame atsiskleidžiančios skonio natos gali būti cukranendrių, gėlių, medaus. Kokios natos ir kaip gerai jos atsiskleis, priklauso nuo distiliavimo proceso bei taninų, kuriuos romas pasisavina iš statinių, kur jis yra brandinamas.

Kukurūzai ir pupelės

Ponas Alfredo su žmona apkeliavo Trakus ir su malonumu, kaip pats sako, grįžtų ten suvalgyti kibinų. Taip pat pašnekovas gyrė lietuviškas sriubas, ypač – šaltibarščius. Kalbant maisto tema, pagrindiniai produktai, be kurių salvadoriečiai neįsivaizduoja savo virtuvės, – pupelės ir kukurūzai. Anot p. Alfredo, populiariausias šalies patiekalas yra pupusas: „Tai toks kukurūzų miltų paplotėlis, patiekiamas su kiauliena, sūriu ar daržovėmis.“

Salvadoriečiai taip pat mėgsta tamalį: į kukurūzų tešlą pridedama mėsos ir daržovių, ji susukama, įvyniojama į bananmedžio lapą ir kepama.

Pietų Amerikos gyventojai taip pat verda ir kepa gėlių žiedus. Salvadore valgomos gėlės vadinamos „flore de izote“: naudojami tik jų žiedai, nes koteliai yra kartūs.

Pašnekovo žmona, jei tik namuose yra svečių, daro firminį patiekalą „gallo en chicha“ – tai vištienos, lęšių ir tamarindų sriuba.

Desertui įprasta patiekti stambiai pjaustytus tropinius vaisius su medumi.

Anot p. Alfredo, Pacų šeima yra didelė ir jie stengiasi prie vakarienės stalo susėsti jei ne visi, bent keliese: „Visada ieškome bendrystės, anksčiau įprasta mūsų vakarienė būdavo iš keturių antrųjų patiekalų, deserto, puodelio kavos ir retkarčiais gurkšnio romo, dabar apsiribojame vienu karštu valgiu ir šaltu gėrimu.“

Nuolat nesilinksmina

Kartais atrodo, kad Centrinės Amerikos žmonės – laimingesni, dažniau šypsosi, nuolat atostogauja. Tačiau realybė yra visiškai kitokia. Salvadoriečiai dirba daug ir sunkiai. Remiantis naujausia statistika, nedarbo lygis Salvadore siekia 7%, palyginkime – Lietuvoje šiuo metu nedirba apie 8% gyventojų.

Minimalus atlyginimas Salvadore priklauso nuo to, kur dirbi. 2015-aisiais mažiausiai uždirbo žemės ūkio sektoriaus darbuotojai, o daugiausia – mažmeninės prekybos ir paslaugų sektoriuje dirbantys žmonės, atitinkamai jų uždarbis siekė 98 arba 251.70 JAV dolerių per mėnesį.

VŽ pašnekovas sako savo darbo dieną pradedantis 7 val. ryto ir baigiantis 19 val. vakaro. Ir taip kiekvieną mielą metų dieną: „Na, tik šeštadieniais ir sekmadieniais skiriu daugiau laiko šeimai.“

Idealu turizmui

Salvadoro plotas yra 21.000 kv. km (Lietuvos – daugiau nei 65.000 kv. km) – tai nedidelė valstybė. Ponas Alfredo įsitikinęs, kad geografinės sąlygos, impresionistiškai kintantys gamtos peizažai taip jau sudėliojo, kad pagrindinės jo gimtinės pajamos gaunamos iš turizmo sektoriaus. Anot jo, Salvadore yra daugybė nuostabių paplūdimių, ugnikalnių papėdėje nemažai derlingų slėnių, daug viešbučių ir puiki susisiekimo infrastruktūra, tad nenuostabu, kad žmonės šią šalį renkasi atostogauti.

Planai žiemai

Tąkart, kai prie vieno staliuko sėdėjome su p. Alfredo, lauke termometrų stulpeliai rodė +31C. Pasiskundžiau, kad toks oras vargina, o jis atsakė, kad tokia diena Salvadore – įprasta. Žinoma, kad išvengtų karščio žalos sveikatai, salvadoriečiai nuolat geria gryną vandenį ir rengiasi itin lengvais plonais drabužiais.

Salvadore yra tik du metų laikai: drėgnasis ir sausasis. Anot p. Alfredo, jam toks klimatas tinka ir patinka, tačiau jis labai norėtų su žmona ir kitais šeimos nariais sutikti Vilniuje baltas Kalėdas.

Lauktuvėms

Galiausiai įsikalbėjome apie ateities planus ir varginamą kelionę atgal į Salvadorą, atstumas nuo Vilniaus iki Salvadoro – beveik 10.000 km. Pašnekovas prisiminė, kad mažoji jo anūkė prašė parvežti lietuviškų bulvių traškučių, ir susimąstė, ko prigriebti kitiems namiškiams.

Anot p. Alfredo, pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje jis nusipirko marškinėlius, ant kurių, kaip vėliau išsiaiškino, buvo parašyta „Aš esu lietuvis“.

„Iš Vilniaus skridau į Veneciją, ten persirengiau ir į miestą išėjau apsirengęs naujais drabužiais, greitai gatvėje mane užkalbino grupelė lietuvių, buvo linksma“, – juokiasi p. Alfredo.