VŽ primena: paskutinį sekmadienį – muziejai nemokamai
Muziejų lankomumo duomenys rodo, jog nemokami sekmadieniai pasiteisina. Siekdami pritraukti dar daugiau lankytojų ir taip pratindami juos įtraukti muziejų lankymą į įprastų laisvalaikio veiklų sąrašą, muziejai šią dieną siūlo ir papildomų „taškų“.
Ilgins darbo laiką
Antai Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, tęsdamas nemokamų sekmadienių tradiciją, kviečia lankytojus ir savarankiškai apžiūrėti ekspozicijas, ir dalyvauti apžvalginėse ekskursijose su muziejaus gidu. Tiesa, šios rengiamos su mokama gido paslauga ir išankstine registracija: 11 val. ir 14 val. vyksiančių apžvalginių ekskursijų metu siūloma aplankyti atnaujinto pirmojo maršruto, pristatančio archeologinį ir architektūrinį paveldą, ekspozicijas bei antrojo maršruto, supažindinančio su atkurtais istoriniais interjerais, valdovų lobynu ir iždine, erdves.
Valdovų rūmai skelbia, jog nemokamą sekmadienį muziejuje lankytojų lauks trys atnaujinti ir apie 250 naujų eksponatų papildyti ekspoziciniai maršrutai, pristatantys unikalų archeologinį paveldą, atkurtus istorinius reprezentacinius interjerus, ginkluotę, dvaro kasdienybę ir muzikinę kultūrą, taip pat – penkias parodas ir staigmena tapusią dr. Prano Kiznio paveikslų galeriją, kurioje 23 dailės kūriniai reprezentuoja įvairias XIV–XVII a. italų tapybos mokyklas.
Šis nemokamas sekmadienis yra tarsi įžanga į artėjantį vasaros sezoną, kurio metu Valdovų rūmų muziejus tradiciškai prailgins savo darbo laiką: nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. bus atviras lankytojams ne 48, o 64 valandas per savaitę.
Visomis savaitės dienomis muziejus darbą pradės 10 val. Pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais ir sekmadieniais jis veiks iki 18 val., likusias dienas nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – iki 20 val.
Į Istorijų namus
VŽ primena, jog Vilniuje tik ką, gegužės pradžioje, atidarytas naujas muziejus – Lietuvos nacionalinio muziejuas padalinys Istorijų namai.
Inauguracinė“ Istorijų namų paroda pristato visas Lietuvos muziejuose saugomas mumijas ir sarkofagus, beveik 200 pastarųjų metų senovės Egipto mumijų lietuviškuosius (ir ne tik) tyrinėjimus, pagaliau, – sampratos apie tyrimus ir jų rezultatus pokyčio nuo kolekcionavimo idėjos XIX a., pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX a. iki dabartinių technologinių galimybių. Antrajame muziejaus aukšte – fotomenininko Arūno Baltėno fotografijų paroda „Darbai ir gyvenimai“. Joje eksponuojama per 100 darbų iš kelių ciklų, kuriuos A. Baltėnas kūrė 5-erius metus.
Nežinomas Jurkūnas
Dar viena paroda, į kurią knieti atkreipti dėmesį, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje, Lietuvos diasporos dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) – tik ką atidaryta paroda „Nežinomas Jurkūnas. Sedūnai–Leningradas, 1895–1938“, supažindinanti su Lietuvoje gimusio menininko Juozapo Jurijaus Jurkūno gyvenimu ir kūryba.
Pasak muziejininkų, šis, amžininkų liudijimu, labai talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas ir grafikas, susiformavęs Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas. Jo vardo nerasime lietuvių literatūros žinynuose, vadovėliuose, enciklopedijose. Neaptiksime Lietuvos dailės istorijos leidiniuose. Jis nėra įtrauktas ir į jokius Širvintų krašto šviesuolių, rašytojų ar žinomų žmonių sąrašus, priešingai nei iš gretimo kaimo kilęs Ignas Jurkūnas-Šeinius, galbūt jo giminaitis, savo likimą taip pat susiejęs su svetimu kraštu.
„Bagaslaviškio bažnyčios metrikų knygoje užregistruotas Osipu, vaikystėje gyvenęs ir mokęsis Vilniuje, o penkiolikos su Vilniaus teatro trupe išvykęs gastrolių po carinės Rusijos miestus, Jurkūnas namo taip ir negrįžo. Garsaus Sidabro amžiaus poeto, rašytojo, vertėjo, kompozitoriaus Michailo Kuzmino paragintas, 1913 m. jis apsigyveno Sankt Peterburge, kuriame ir susiformavo kaip rašytojas, dailininkas, kolekcionierius Jurijus Jurkūnas. Sankt Peterburge (nuo 1914 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningradas) prasidėjo, klostėsi ir nutrūko gimtinėje nežinomo menininko kūrybinis kelias. Šiame mieste parašyti visi jo literatūros kūriniai – keli romanai, apysakos, dešimtys apsakymų, pjesės, eilėraščiai, dienoraštis, atsiminimai. Dalis jų buvo publikuota, nemažai čia ir pradingo.
Rusų Sidabro amžiaus literatų kartai Jurkūnas visų pirma priklausė todėl, kad rašė rusų kalba, nors ir su vieniems patikusiu, o kitus, priešingai, erzinusiu lenkišku akcentu. Žiaurėjančio bolševikų teroro sąlygomis neturėdamas galimybių savo kūrinių spausdinti, atkaklus kūrėjas pradėjo piešti, kurti koliažus, įsijungė į dailininkų grupės „13“ sambūrį, dalyvavo vienoje iš grupės parodų, tapo meno kolekcionieriumi. Tačiau areštai, tardymai, kratos, skurdi ir sekinanti gyvenimo tikrovė neleido laisviau kvėpuoti, atvirai kalbėti ir kurti, bent kiek oriau gyventi, realybė užkirto visus kelius į laisvą pasaulį, į sielai artimų kultūrų šalis – Vokietiją, Italiją. Galiausiai 1938 m. vasario 3 d. Jurkūnas buvo areštuotas, o tų pačių metų rugsėjo 21-osios naktį, praėjus vos kelioms valandoms po sufabrikuoto teismo, sušaudytas. Po kelių savaičių enkavėdistai atvyko ir jo daiktų.
Norint iki galo sunaikinti žmogų, būtina ištrinti jo atminimą, jo darbų ir minčių pėdsakus. Ir tai baudėjams iš dalies pavyko. Jau niekada nepaskaitysime Jurkūno eilėraščių, nesužinosime, kokias mintis ir jausmus jis patikėjo savo dienoraščiui, ką ir kaip rašė apie savo bičiulį Vladimirą Majakovskį, koks iš tiesų buvo jo neišlikusio romano „Rūkas už grotų“ sumanymas. Nesužinosime daugybės svarbių ar mažiau svarbių dalykų – jie dingo be pėdsakų, buvo sunaikinti, palaidoti NKVD archyvuose, sudegė krosnyse speiguotomis blokados žiemomis. Lyg to būtų maža, karo metais Leningrade prapuolė keli lagaminai, kuriuose buvo sukaupta viskas, ką Jurkūno gyvenimo draugei, neoficialiai žmonai Olgai Gildebrandt-Arbeninai buvo pavykę išsaugoti po visų kratų ir konfiskacijų. Tenka pripažinti, kad Jurkūno talentas ir asmenybė niekada nebus atskleisti iki galo. Paslapties rūkas gaubs ir kūrėjo gyvenimą, ir ankstyvą, beprasmišką, žiaurią jo mirtį. Paskutinė žemiškos kelionės stotis – Levašovo dykynės miškas, kuriame tarp 45 tūkstančių stalininio teroro aukų, bevardžiame kape, ilsisi jo neapraudoti palaikai. Paskutinis adresas, dabar pažymėtas atminimo lentele, – Rylejevo (tuomet Spaskaja) 17/19, Sankt Peterburgas. Iš šio namo Jurkūnas buvo išvežtas enkavėdistų ir daugiau čia nebegrįžo“, – pasakoja muziejininkai.
Ši Lietuvos diasporos dailės muziejuje vykstanti paroda – pirmoji nuosekli Jurkūno gimtinėje surengta pažintis su menininko asmenybe ir daugiabriaune kūryba.
Parodos kuratorės – Svetlana Gruševskaja-Bobkova, Rūta Mėlinskaitė, Saulė Degutytė, ji veiks iki rugpjūčio 29 d.
