Baigėsi Kanai, prasidėjo kino metai. Ko laukti?

Kanų festivalio „Grand Prix“, antras pagal svarbą apdovanojimas, skirtas filmo „Sentimentali vertė“ kūrėjams. Nuotraukoje – aktorės Elle Fanning, Inga Ibsdotter Lilleaas, režisierius Joachimas Trieras, aktoriai Renate Reinsve ir Stellanas Skarsgardas. Cyrilo Pecquenard'o („Sipa“ / „Scanpix“) nuotr.

Šių metų Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusio Irano režisieriaus Jafaro Panahi filme „Tai buvo tik atsitiktinumas“ su neišsprendžiama problema dykvietėje susidūrę herojai lyg tarp kitko prisimena absurdo genijaus Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“ – jos personažai laukė kažko, kas juos išlaisvintų iš begalinio laukimo.

Praėjęs šeštadienis, Kanų festivalio uždarymo diena, priminė šią chrestomatinę situaciją – prieš paskelbiant „Auksinės palmės šakelės“ ir kitų prizų laureatus nuščiūva socialiniai tinklai, nebekartojami gandai, nebetikrinamos konkursinių filmų reitingų lentelės.

Visi (trumpam) pamiršta, kad vien dalyvavimas oficialiuose Kanų kino festivalio konkursuose užtikrina filmų sklaidą pasauliniuose festivaliuose visus metus, tampa režisieriams kito kino kūrinio rėmimo garantija ir suteikia papildomų bonusų prodiuseriams. Lenktynės užkelia emocinę festivalio temperatūrą ir Kanų dramos intrigą iki maksimumo. Atomazgą lydi susižavėjimas ar pasipiktinimas, nors žymiai įdomiau pabandyti suprasti žiuri sprendimus vertinant konkursą, kuriame nemažai filmų apie kiną, simbolistinių, intensyvių sakmių bei vidinių pasaulių peizažų, praėjusių amžių stilizacijos ir mažuma – socialaus rea-listinio kino.