Nepelnytai pamirštas vystytojas, numatęs Vilniaus plėtrą: J. Montvila, Vilniaus kolonijų kūrėjas

Būdama architektė, turiu garbės dirbti su šiandienos Vilniaus kūrėjais – vystytojais, vizionieriais, mecenatais ir statytojais – ir  kiekvienam jų vis papasakoju, kad mano favoritas yra Juozapas Montvila (Józef Montwiłł, 1850–1911), seniausias man žinomas Vilniaus vystytojas-vizionierius. Jo įžvalgumas atrodytų fenomenalus netgi šiandien: penki ateičiai atsparūs gyvenamieji kvartalai, vadinamosios kolonijos, Kražių/Lukiškių, Rasų, Piromonto, Basanavičiaus ir Aguonų gatvėse. 

Tai buvo visiškai naujo tipo kvartalai, įkurti aplink tuometinį Vilniaus centrą, kurie tarsi užprogramavo būsimą jo plėtrą į visas puses. Tiesiog neįtikėtina, kad XIX a. pabaigoje, carinei valdžiai stekenant Vilnių, apie 70 metų miestui merdint be universiteto, kažkas ėmė ir išplėtojo miesto-sodo idėją. Ne tik pasiūlė, o ir pastatė visiškai naują gyvenimo būdą, pritaikant tokį paprastą ir praktišką sprendimą – nedidelius priekinius sodelius prie įėjimo durų, kokius esame įpratę matyti Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje, šalyse, iš kurių J. Montvila šias idėjas ir atsivežė. Matydama J. Montvilos kolonijas, įsitikinu, kaip tinkamai suformuotos kvartalo erdvės sujungia žmones: kaimynai sveikinasi, puošiasi Kalėdoms, rūpinasi savo sodeliais, taip prisidėdami ir prie bendro gatvės vaizdo. Tai – kiekvieno vystytojo ir urbanisto svajonė. 

Vakarais dažnai knisinėjuosi e-archyvuose ir tuometinėje spaudoje vis aptinku J. Montvilos pavardę – miesto tarybos posėdžiuose, meno bei mokslo draugijų susirinkimuose, labdaros fonduose. 1911 m. vasario „Tygodnik Wileński“ laikraščio numeris tapo tikru J. Montvilos nekrologu ir beveik visas buvo skirtas vien  jam. Čia jis vadintas veiklos žmogumi, žmogumi-orkestru, „ponu Juozapu“. Rašyta, kad visi miestiečiai žino, kas yra „ponas Juozapas“, kad į jo laidotuves darganotu oru susirinko tūkstančiai – jis buvo neįtikėtinai svarbus be galo plačiam spektrui žmonių. 

Įdomu tai, kad tame numeryje nebuvo nė žodžio apie jo NT vystymo ir bankinę veiklą – jame vos tilpo J. Montvilos nuopelnai labdaros, mecenavimo, švietimo ir kultūros srityse, tačiau sritys, kurios leido jam kurti ir uždirbti, visai neminamos. O būtent tos veiklos yra montviliškas paveldas, kurį mes taip vertiname. Atrodo, kad viešosios nuomonės ritmika nekinta – ten, kur kuriamas pokytis, o NT ir bankiniame sektoriuose pokyčiai neišvengiami, tai vis tik turi išbandyti laikas. Pokyčiui vykstant, tai patinka ne visiems. Ateities kūryba buvo ir bus tvirtųjų rankose. Tad ačiū Jums, pone Juozapai.

Gyvenimo prasmės buhalterija

„Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgiu yra neteisingas. Tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai. 

Dėl to labai naudingas mokslas yra buhalterija, kuri moko teisingo gyvenimo aktyvų ir pasyvų, t.y. pelno, kurį turi žmogus, ir geradarybių, kurias skolingas kitiems, balanso. Kas dažnai tokias sąskaitas veda, tas ne tik atsikrato dažniausiai pramanytų pretenzijų pasauliui, kurios nuodija jo gyvenimą, bet ir randa akstiną tolesniam vaisingam visuomenės darbui“, – randu itin retą paties J. Montvilos užrašytą mintį idealistiniame 1908-ųjų „Vienos dienos literatūriniame leidinyje”. Norint suvokti, kokio tai masto buvo žmogus, verta prisiminti jo kūrybą ir indėlį į dabarties Vilnių.

Bankininkas 

Kaip bankininkas, J. Montvila buvo mažasis „Vilniaus žemės banko“ akcininkas, vienas iš vadovų ir antrasis ilgiausiai dirbęs valdybos narys – 32 metus juo išbuvo Adomas Pliateris, 27 – J. Montvila. Tai buvo apskritai pirmasis bankas Lietuvoje, kuris, kaip savo „Pinigų studijose“ rašė Vladas Terleckas, sužlugdė carinės valdžios pastangas blokuoti „lenkų kilmės“ dvarininkų kreditavimą rusifikuojant žemėvaldą Lietuvoje. 

Dirbdamas banke, J. Montvila pirmasis inicijavo paskolų teikimą ne tik žemei, bet ir namams ar butams įsigyti: tuo metu kambario nuoma Vilniuje ir Londone kainavo tiek pat, o kokybės skirtumas buvo nežmoniškas. Būsto paskolos tuo metu buvo revoliucija, atvėrusi viduriniajam sluoksniui komfortiškesnio gyvenimo galimybes. 

Kaip bankininkas su skoniu, apie 1889 m. J. Montvila surengė pirmąjį Vilniaus architektūrinį konkursą buvusiai Vilniaus Žemės banko administracijos būstinei Gedimino pr. 6. Konkurso rezultatus komentavo Varšuvoje leistas žurnalas „Przegląd techniczny“, pranešdamas, jog projektus pateikė 17 dalyvių, o piniginę premiją (300 rublių) laimėjo architektas Vincentas Gorskis.  Tai – vienas pirmųjų specialiai bankui statytų pastatų Vilniuje ir iki mūsų dienų išlaikiusių savo paskirtį. 

Vystytojas-strategas

Kaip vystytojas-strategas, J. Montvila išvystė iki šiol Lietuvoje analogų neturinčius miesto-namų-sodų kvartalus-kolonijas Rasų rajone, palei Lukiškių aikštę ir Šnipiškėse, išlikę ir mažiau žinomi fragmentai palei Čiurlionio bei Aguonų gatves. Apskritai tokia sėkminga lietuvių ir lenkų kilmingųjų giminės atstovo bankininkystės ir NT vystymo veikla carinės priespaudos metu buvo sunkiai įsivaizduojama be mokėjimo meistriškai laviruoti tarp skirtingų interesų ir, dar svarbiau, buvimo mėgstamu tarp „paprastų žmonių“.

Mecenatas, rėmėjas, globėjas

Kaip mecenatas, rėmėjas ir globėjas, J. Montvila įkūrė labdaringų institucijų tinklą. Sunkiai suvokiama, kad rėmė bent 27 skirtingas labdaros organizacijas, daugelis kurių buvo įsikūrusios Pranciškonų vienuolyne: našlaičių prieglaudą, nakvynės namus, ambulatoriją, mokyklas neturtingųjų vaikams ir daugelį kitų. Jis inicijavo ir rėmė menų bei architektų, dailės ir muzikos mokyklas, teatro ir muzikos draugiją „Liutnia“, veikusią dabartiniame Vilniaus senajame teatre. Į tas mokyklas J. Montvila kvietė žymius to meto tapytojus, architektus, kitus menininkus. Pirmoji jo įkurta Vilniaus meno mylėtojų draugija, pradėjusi kolekcionuoti ir eksponuoti įvairius kūrinius, ilgainiui išaugo į pirmąjį miesto meno muziejų – tai buvo itin svarbu kultūriškai nustekentame Vilniuje. Kaip ir jo įkurta bei finansuota Vilniaus mokslo bičiulių draugija.

Švietėjas

Kaip švietėjas, provakarietiškų vertybių ir progreso variklis, J. Montvila edukavo ir likimo nuskriaustuosius, neturtinguosius, ir miestiečius. Vilniečiams jis surengė mažiausiai dvi užsienietiškų baldų parodas, išleido bent kelis Vokietijos, Austrijos, Lenkijos namų pavyzdžių katalogus. Viena vertus, galbūt tai atitiko jo interesus NT vystymo srityje, tačiau dar svarbiau tai, kad jis vilniečiams rodė, kad gyventi galima ir kitaip, vakarietiškai. Nors Lietuvą mėgstama vaizduoti kaip žemdirbių kraštą, bet J. Montvila buvo tikras miestietiškos kultūros ambasadorius ir skleidėjas.

Politikas, miesto burmistras

Kaip politikas, išrinktasis miesto burmistras ir Dūmos parlamentaras, J. Montvila buvo itin patriotiškas ir atstovavo ir lietuvių, ir lenkų interesus. 1897 m. jis buvo išrinktas Vilniaus burmistru/metru, tačiau caro valdžia jo šiose pareigose visgi nepatvirtino. Kita vertus, 1907 m. J. Montvila buvo išrinktas į Rusijos Dūmą ir keliaudavo traukiniu į jos posėdžius Peterburge. To meto spaudoje jis guodėsi, kad šios kelionės yra varginančios, o pati veikla Dūmoje – neatitinkanti jo darytojo būdo. 

Miestietis ir inovatorius 

Kaip miestietis, J. Montvila pats gyveno taip, kaip tikėjo. Iš pradžią – savo sukurtame kvartale, viloje Basanavičiaus gatvėje. Kiek vėliau J. Montvila pasistatė miestietišką rezidenciją Gedimino pr. 17 (dabartinė Susisiekimo ministerija). Pastatas tikrai labai didelis, o J. Montvila šeimos buvo nesukūręs, todėl rūmų erdvėmis dalijosi – pirmuose aukštuose buvo įrengtos meno studijos, amatų mokyklos ir t.t. Taip ir įsivaizduoju jo kasdieninį maršrutą: iš namų pėsčiomis iki banko Gedimino pr. 6, o vakare nuo 18 val., kaip rašė  „Tygodnik Wileński“  – į Trakų g. Pranciškonų vienuolyną, kur buvo įkūręs savo 27-ių labdaringų organizacijų „hub’ą“. Ne veltui vilniečiai J. Montvilą vadino „ponu Juozapu“. Jį tiesiog visi žinojo ir mėgo – tiek turtingieji, tiek inteligentija, tiek paprasti miestiečiai.

Kaip technologijų inovatorius, būdamas 52–55-erių, J. Montvila savo tėviškės dvare įrengė pirmąją vėjo elektrinę Lietuvoje, ji veikė iki 1960 m., senieji gyventojai dar prisimena, kad dvaro rūsyje buvo sumontuotos baterijos.

Sūnus, brolis, draugas

J. Montvila gimė pasiturinčioje, kilmingoje šeimoje Mitėniškių dvare, dabartiniame Kėdainių rajone, o berniukų gimnaziją baigė jau Vilniuje. Vėliau išvyko į Peterburgo universitetą studijuoti teisės ir turėjo galimybių mokytis ekonomikos užsienyje: Berlyne, Vienoje, Krokuvoje, keliauti po kitas Europos šalis. Nors po studijų J. Montvila pasirinko grįžti dirbti į Lietuvą, Vakarų Europos patyrimai tolesnei jo veiklai turėjo būti reikšmingi – jis galėjo įsitikinti, kad gyventi ir verslauti galima kitaip. Sielos bendrystė jį siejo su broliu Stanislovu, su kuriuo įsteigė „Brolių Montvilų fondą“, ir su Vilniaus burmistru Michału Węsławskiu.

Bet kuriuo atveju, visos J. Montvilos veiklos ir nuopelnai netilps į šį straipsnį. Jo veiklos mastą sunku suvokti – be jau išvardintųjų, būtų galima minėti jo remtas prieglaudas, valgyklas, mokyklas už Vilniaus ribų, neturtingiesiems apmokamus vaistus ir kt. Vilniečiams jo asmenybės supratimas gali padėti geriau įvertinti ir geriausiai išlikusių jo pėdsakų – gyvenamųjų kvartalų, kontekstą.

Montvilos kvartalai-kolonijos

J. Montvila sukūrė penkis europietiško lygmens miesto-sodo ir miesto namų kvartalus. Turėdamas urbanistinę įžvalgą, kaip toliau plėtosis Vilnius, jis pasirinko penkias lokacijas aplink miesto centrą į visas puses, tuomet dar priemiesčius: kelis labiau eksperimentinius namus Aguonų gatvėje, Basanavičiaus-Čiurlionio miesto vilų kvartalą, miesto namų ir vilų kvartalą Rasose (tai didžiausias iš J. Montvilos projektų), prabangiąją Kražių-Lukiškių koloniją ir iki galo nebaigtą Piromonto miesto namų koloniją tarp šiandienos Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių. Pakeliavęs po Vakarų Europą, J. Montvila į Vilnių atvežė ir miesto namų, ir miesto sodo idėją. 

Gilinantis į J. Montvilos veiklą, svarbus kontekstas: XIX ir XX a. sandūroje Vilnius buvo nustekentas, ankstesnės garbės ir orumo netekęs miestas. 1832 m. caro uždarytas Vilniaus universitetas per pusę amžiaus spėjo duoti blogųjų vaisių: iš anksčiau klestėjusio regiono kultūros ir švietimo centro miestas tapo provincialiu ir pasyviu. Caro valdžios valdomame mieste, tvyrant politinei įtampai, gyveno lietuviai, lenkai, rusai ir žydai. 

Tokiame kontekste J. Montvila, sumanęs vilniečiams parodyti kokybiško, europietiško miesto gyvenimo galimybę, išvystė lig tol nematytas teritorijas-kolonijas. Jose ketino sukurti inteligentiškas bendruomenes, todėl inicijavo paskolas būstams įsigyti. Kolonijų namai tapo autonomiški ir privatūs, o bendra infrastruktūra – gatvės, želdynai ir šaligatviai – įrengti ir atiduoti valdyti miestui. Tokie miestietiški kvartalai buvo absoliuti naujiena Vilniuje. 

Atskiro dėmesio verta ir architektūrinė, urbanistinė bei socialinė J. Montvilos kvartalų koncepcija. Pirmieji daugiabučiai Aguonų gatvėje buvo labiau eksperimentas, tačiau komerciškai itin sėkmingas. Kito savo projekto – Pohuliankos kolonijos tarp dabartinių Čiurlionio, Jovaro ir Basanavičiaus gatvių – J. Montvila ėmėsi gerokai didesniu mastu: išplėtojo tuo metu unikalų miesto vilų rajoną – 10 namų su keliolikos arų sklypais ir sodais. Pohuliankos kolonija buvo taip pat komerciškai itin sėkminga, joje vieną iš savo rezidencijų turėjo ir pats Montvila, o šiandien šis kompleksas atrodo tiesiog pavydėtinai: namai ir sodai pačiame miesto centre.

Didžiausia ir dar labiau novatoriška buvo Rasų kolonija kiek į pietus nuo Senamiesčio. Ši kolonija buvo pirmasis būsto projektas, kurio gyventojai – bankininkai, rašytojai, teisininkai, fotografai, „tiesiog inteligentai“, – turėdami rekomendacijas, galėjo gauti banko paskolas, todėl J. Montvila juos šiek tiek „kuravo“. 

Kvartalas buvo išvystytas iškart su vandentiekiu ir kita miesto infrastruktūra, o pagrindinis motyvas buvo sodai: pirmiausia „sau“ vidiniame kieme, bet kartu ir „miestui“ bei praeiviams palei gatvę prieš paradinius įėjimus. J. Montvilos išplėtoti kvartalai tarsi atspindėjo paties verslininko kasdienį laviravimą tarp privačių ir bendruomenės interesų – jis suprato, kad privatus gėris negali būti tvarus be indėlio į bendrąjį gėrį. 

Be to, Rasų kolonijoje įgyvendinta iki šiandienos nepasenusi tipologijos miksavimo koncepcija – dalį rajono sudaro sublokuoti namai su nedideliais vidiniais ir fasadiniais sodeliais, kitą dalį – dvibutės vilos, taip pat pavieniai stambesni daugiabučiai ir individualūs namai. Visa tai kūrė sveiką demokratiją: į rajoną įsikelti galėjo skirtingų poreikių ir galimybių žmonės, o tokia įvairovė mieste yra savaime sveika ir stipri. Beje, skirtingus Rasų ir kitų Montvilos kolonijų objektus projektavo skirtingi premium architektai – Vladislovas Stipulkovskis, suprojektavęs dabartinės Baltarusijos ambasados vilą, įspūdingą grafienės Čapskos namą Jogailos gatvėje bei daugybę kitų ryškių namų ir daugiabučių; ir vokiečių kilmės Augustas Kleinas, Vilniuje žinomas dėl Vileišių rūmų, dabartinio „Radisson Astorija“ viešbučio ir kitų elegantiškų pastatų. 

Net ir šiandienos Vilniui praktiškai nebūdinga tai, kad Rasų kolonija pradėta vystyti iškart su miestietišku gatvių tinklu, kurių išlikę originalūs pavadinimai – Baltstogės ir Vitebsko – lyg suponavo, su kuo mūsų miestas turėtų plėtoti ryšius. Stebina ir Rasų kolonijos vystymo greičiai: vos 4-erius metus trukusios kvartalo statybos ir su šiandienos technologijomis yra ne kiekvienam plėtotojui įkandamas terminas. 

Prabangiausia ir iki šių dienų vilniečiams geriausiai matoma buvo Kražių (dar vadinama Lukiškių ar tiesiog Montvilos) kolonija, ją projektavo keletas architektų. Dalyje šio kvartalo išlikę jaukūs priekiniai kiemeliai, tačiau, deja, vidinis rajono kiemas-sodas šiuo metu yra paverstas automobilių stovėjimo aikštele. Kiekvienas Kražių kolonijos namas buvo skirtas vienai šeimai, kurios individualumą siekė pabrėžti skirtinga kiekvieno pastato architektūra. Estetiškai tai turbūt išraiškingiausia iš J. Montvilos kolonijų, tačiau, kad ir kaip būtų keista, – mažiausiai stebinanti urbanistiniais ir socialiniais aspektais.

Naujovę J. Montvila buvo numatęs paskutinei savo kolonijai Piromonte, t. y. šiandienos Šnipiškėse tarp Šeimyniškių, Slucko ir Rinktinės gatvių. Dėl gerai nežinomų priežasčių jis nespėjo išvystyti šio kvartalo: įgyvendinta ir gerai išlikusi pietinė jo dalis, tačiau neišplėtotas šiaurinis kraštas ir, svarbiausia, originaliame plane numatytas centrinis parkelis-skveras. Jis turėjo tapti ne tik kaimynystės sodu, bet ir viešai prieinamu kokybišku atokvėpio tašku. Nors savo požiūrį į viešųjų ir privačių interesų derinimą J. Montvila buvo įrodęs kitose savo kolonijose, šios netekties itin gaila. 

Ponas Juozapas 

Žvelgiant iš architektūrinės ir urbanistinės pusės, J. Montvila buvo neįtikėtinas vizionierius ir strategas, užbėgdavęs miesto raidai bei socialiniams procesams už akių. Neabejotinai, ir šiais laikais jis būtų puikus miesto vyriausiasis architektas ar net meras, kurioo buvo išrinktas, tik, deja, nepatvirtintas. Jei to laiko miestelėnai jį vadino „ponu Juozapu“, šiandien jam gražiai tiktų pavadinimas „ponas Vilnius“ – J. Montvila buvo svajonių Vilniaus, miesto, kuriame būtų gera kiekvienam ir kuriame rūpėtų kiekvienas, kūrėjas.

2025 m. kovo 9 d. minimos J. Montvilos 175-osios gimimo metinės. Kviečiu vilniečius ir kitus jo veiklai neabejingus žmones bent pasigrožėti išlikusia jo kūryba. Arba, dar geriau, įsikvėpti ir pabandyti pakartoti ką nors iš jo atnešto miestietiško-bendruomeniško gyvenimo būdo, kad ir įsiveisti miestietišką sodą – vazone ar ant lauko palangės.