„Scanorama“: patirčių įvairovė, arba Palikti lūkesčius už kino salės durų

Garsiausių, labiausiai aptarinėtų metų filmų režisieriai ieško formų, temų, personažų, kurie atspindi žiaurų, sutrikusį, žmogaus negailintį laikmetį. Jį lydi neišvengiamos metamorfozės, tad festivalio organizatorių sprendimas skolintis Franzo Kafkos „Metamorfozės“ pavadinimą ir prasmę festivaliui apibūdinti itin tikslus. Viskas „Scanoramos“ filmuose patiria metamorfozes – personažai, žanrai, žiūrovų lūkesčiai. Tradiciškai – apie dalį ryškių programos filmų. 

Apie kino užkulisius galvok, ką nori 

Festivalį pradeda ironiškas „Antrasis veiksmas“ (2024). Pasak Gražinos Arlickaitės, „Scanoramos“ vadovės, pradėti forumą būtent šiuo filmu nuspręsta siekiant Kanų festivalio, kurį irgi atidarė „Antrasis veiksmas“, atmosferos. 

Rasti tinkamą atidarymo filmą išties nėra paprasta, o populiaraus prancūzų komedijų meistro Quentino Dupieux kūrinys, regis, atitinka visus kriterijus – jis neilgas, nekvailas, nesunkus ir kino kalbos prasme nesudėtingas (palyginti su kitais garsiais „Scanoramos“ filmais), pašiepiantis kino kūrėjus. Puikūs jo aktoriai Lea Seydoux, Vincent'as Lindonas, Louis Garrelis su malonumu vaidina intrigantus ir intrigantes, neretai prarandančius ribos tarp filmavimo aikštelės ir realybės pojūtį, ir šį praradimą Q. Dupieux įvaizdina sumaniai klaidindamas žiūrovus. 

Kol jie spėlioja, ką mato – filmavimą ar tikrovę, personažai veidmainiauja, pavydi vienas kitam vaidmenų, rezga kliūtis partneriams, bando megzti ar nutraukti intymius santykius darbe, o režisierius kino apie kiną klišes sėkmingai papildo pašaipomis iš dirbtinio intelekto (tai jis režisuoja filmą). Filmas yra lengva, skoninga pramoga, bet sinefilų alkį originalesniam žvilgsniui į kino prigimtį vargu ar numalšins.

Ieškantiems manieringų ir paslaptingesnių pasisakymų apie kino kūrybą drįsčiau pasiūlyti „Liepsnojančias rankas“ (2024). Filmas intriguoja nuo pat pradžios titrų, ir nors ilgainiui šiek tiek nuvilia patetiškais plepalais, žiūrėti jį įdomu. Jo centre – jauna režisierė, atvykusi į provinciją kurti dokumentinio filmo mėgėjų kamera. Viešėdama paslaptingame name, susitikdama ir bendraudama su jo gyventojais, ji užduoda klausimus, kurie domina įvairių kartų režisierius.  

„Kas yra tiesa, kas yra tikrovė?“ – klausia filmo herojė. Kūrinyje, pilname tapybiškų vaizdų, kultūrinių asociacijų, sapniškų vizijų, susitinka žemiški malonumai ir fantazijų pasaulis. Filmas buvo parodytas šiųmetinio Berlyno kino festivalio programoje „Encounters“, ir tai buvo tikrai netikėtas susitikimas su garbaus amžiaus Portugalijos režisiere Margarida Gil – ne kiekviename jauno režisieriaus filme pamatysi tokią jaunatvišką energiją ir kino žaidimo skonio pojūtį. 

„Scanorama“ M. Gil filmą rodo programoje „Galvok, ką nori“, taigi galvoju, kad šis filmas intrigą išlaiko ilgiau nei toje pačioje programoje rodomi „Telepatiški laiškai“ (rež. Edgaras Pera), kurio vienas autorių yra DI. Jis vizualizuoja įsivaizduojamus pokalbius tarp dviejų pasaulio meno raidai įtaką padariusių rašytojų Fernando Pessoos ir H. Ph. Lovecrafto ir teisybės dėlei reikia pasakyti, kad monotoniškas, sintetinis DI braižas atpažįstamas iškart. 

Didieji šiuolaikinio kino turai 

Kiekvienas festivalis siekia pasiūlyti aukščiausią pripažinimą pelniusių filmų, ne išimtis ir „Scanorama“. Ši festivalio dalis šįmet kaip reta radikali – garsiausi, prizais apdovanoti filmai išsiskiria šokiruojančiu turiniu, žanrų maišalyne ar bekompromisiškai seka lėtojo kino taisyklėmis ir siūlo žiūrovams nuostabių lėto laiko, rafinuotos estetikos patirčių. Toks, pavyzdžiui, yra portugalo Miguelio Gomeso „Didysis turas“, Kanų festivalyje įvertintas žiuri prizu. Šis filmas – tai svaigus meditacijos seansas. Jo siužetas paprastas – britų imperijos tarnautojas leidžiasi į kelionę po Aziją, nes nenori vesti moters, su kuria susižadėjęs. Užburiantis kelionių vaizdų kaleidoskopas atskleidžia komplikuotą istorinę praeitį, sulieja dabartį ir praeitį į viena.

Nespalvotas vaizdas, stilizacija, gręžimasis į praeities istorijas, ieškant dabartyje tarpstančių socialinių bruožų, – neretai pasitaikantis šiuolaikinio kino režisierių kelias. Filme „Mergina su adata“ (2024), nukeliančiame į XX a. pradžios Kopenhagą (programa „Naujienos iš Šiaurės“), šį kelią renkasi ir Lenkijoje dirbantis švedas režisierius Magnusas von Hornas. Pagal tikrą istoriją sukurtas filmas pasakoja apie jauną moterį, prekiaujančią kūdikiais. Socialinio dugno pragaras vaizduojamas pasitelkiant nuorodas į ankstyvojo nebyliojo kino estetiką – galima atpažinti cituojamus Lumiere'us ar asociacijas su pirmojo feministinio filmo autorės Germaine Dulac kūrinių vaizdais. 

Visais komponentais – rafinuotais kadrais, į trečiąjį dešimtmetį, ekspresionizmo laikus, nukeliančia teatrališka vaidyba – režisierius kuria baisią pasaką (į šį žanrą nurodo ir pavadinimas) su šiuolaikine žinute, skirta trauminėms moterų patirtims priminti. Filmas „Mergina su adata“ buvo įtrauktas į Kanų kino festivalio programą ir sulaukė įvairių atsiliepimų (įdomu, kad, festivaliui įsibėgėjant, nuomonės vis švelnėjo).

Lūkesčius palikti už durų 

Tiesą sakant, būtent prieštaringiausiai vertinami filmai ir yra įdomiausi, nes nežinai, ko laukti. Savo lūkesčius derėtų palikti už salės durų susiruošus į Bruno Dumont’o „Imperiją“ (2024). Tai irgi šiuolaikinė pasaka: keista, nuo pat pirmų filmo minučių trikdanti, meistriškai intriguojanti ir nestokojanti originalumo. 

Veiksmas vyksta kaimelyje, kuriame su mama gyvena žvejys Džonas, auginantis nepaprastą vaiką. Avariją patyręs buvusios Džono žmonos sugyventinis išsitraukia švytintį džedajaus kardą ir nukerta moteriškei galvą. Galva ritasi karščio išdegintu peizažu, ir šis vaizdas veja iš salės žiūrovus, trokštančius viską suprasti nedelsiant... Neilgai trukus aiškėja, kad žiūrime filmą apie gėrio ir blogio riterius, gyvenančius tarp žmonių ir siekiančius juos išgelbėti nuo apokalipsės. Šis siužetas, šimtą kartų matytas komerciniame kine, plėtojasi realistiškoje aplinkoje, natūraliuose gamtos peizažuose. Filme derinami šiuolaikinio festivalinio kino pamėgti, nuolat eksploatuojami tyliojo buitinio realizmo bruožai ir pusiau juokais, pusiau rimtai suręstos fantastinio filmo dekoracijos. B. Dumont’as ne pirmą kartą provincijoje apgyvendina pranašus, šventuosius, bet pirmą kartą daro tai pasitelkdamas tokią megafilmo formą. Be abejo, jo filmas kuklesnis už, pavyzdžiui, F. Coppolos „Megalopolį“, bet distopijų, šiuolaikinių pasakų tendencija akivaizdi. 

Tiems, kurie kine ieško aštrių pojūčių ir kartu originalaus autoriaus požiūrio į tradicinius, per amžius susiklosčiusius reiškinius, rekomenduoju katalono Alberto Serra filmą „Matadoro vienatvė“ (2024). Tai autorius, kuris nuolat ieško ir randa neįprastų rakursų tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – visoms temoms ir siužetams, kurių imasi. 

A. Serra vadinamas vienu svarbiausių XXI a. radikalaus lėtojo kino režisierių. Būtent „Scanorama“ nuosekliai pažindina publiką su šiuo nepatogiu, nejaukiu pasaulio stebėtoju (matėme jo filmus „Liudviko XIV mirtis“, „Sapnų sala“). 

Rugsėjį San Sebastiano festivalyje pagrindinį apdovanojimą, „Auksinę kriauklę“, pelnęs režisieriaus dokumentinis filmas „Matadoro vienatvė“ – tikrai ne silpnų nervų žiūrovams. Jis tiems, kurie pasirengę stebėti pavojingą žmogui ir negailestingą gyvūnui, kruviną, purviną koridą iš labai arti. Kino kamera nenuleidžia akių nuo matadoro Andreso Rocos Rey, šiuolaikinės įžymybės, kurio preciziški judesiai, puošnių kostiumų raštai su skaisčiu buliaus krauju susilieja į su būtimi susijusią pavojaus magiją, amžiną ne tik istoriškai, bet ir filosofiškai. 

Su Ukraina

Gyvename laikais, kai filmo (ar apskritai meno kūrinio) apibūdinimas kaip „būtinas pažiūrėti“ yra mažų mažiausiai naivus. Todėl rekomendacijas pradėsiu nuo gero ir reikalingo dokumentinio kino. Šią kino rūšį klasikai vadino „kino sąžine“, ir tai išlieka aktualus apibūdinimas visiems laikams.

Ukrainietės Oksanos Karpovyč dokumentinį filmą „Perimtas ryšys“(2024), įtrauktą į pagrindinę festivalio konkursinę programą, derėtų pažiūrėti žmonėms, vis dar skendintiems iliuzijose, kad Rusijos pradėto karo ideologija ir filosofija yra tik nusikalstamo Putino režimo rezultatas. 

Deja, filme suniokotų ukrainiečių namų, sugriautos šalies vaizdus lydi „paprastų“ žmonių pokalbiai. Tokie, kuriuos net žodžiu kartoti šleikštu, juolab cituoti raštu. Žiūrovas tampa ne vien žiūrinčiu, bet, svarbiausia, ir klausančiu rusų kareivių ir jų artimųjų dialogų, nepaliekančių jokių vilčių dėl „paprastų“ rusų sveiko proto ar žmogiškumo. 

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet dažną pokalbį girdint net atrodo, kad artimieji dar žiauresni, godesni nei kariaujantieji Ukrainoje. Yra absoliučių degeneratų, yra suvokiančių savo beviltišką padėtį ir net pradėto karo beprasmiškumą. Bet sveikesni balsai – išimtys, filme sukuriančios kontrastą ir prarają tarp daugumos, išplautomis smegenimis palaikančios karą abiejose telefoninių pokalbių pusėse. 

Tai, ką tarsi žinome teoriškai, filme iškyla primityvių ir todėl dar labiau sukrečiančių dialogų pavidalu. Lapkričio 14 d. „Scanoramoje“ įvyks susitikimas su filmo režisiere, kurios konceptualus ir emociškai paveikus filmas gausias tarptautines keliones pradėjo Berlyno festivalio „Forumo“ programoje ir yra apdovanotas ne vienu prizu.

„Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ – ir Kanų festivalyje rodytas režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Invazija“ (2024). Tai Ukrainos kasdienybės kronikos. Ir nors karo vaizdai lieka nuošalyje, kiekvienas kadras, kiekviena scena skirta pabrėžti esmingai karo įtakai gyvenimo tėkmei. Ypač stiprūs S. Loznicos filme man atrodo kadrai iš bibliotekos, kurioje darbuotojai rūšiuoja ir į makulatūrą (be jokio patoso) atiduoda knygas rusų kalba – apsivalo nuo svetimos kultūros. Matome, kaip karas pakeitė požiūrį į rutiną, koks trapus gyvenimo rato ciklas. Kartu tai filmas, kurio vertė – laiko liudijimai ir bandymas užčiuopti esmines jo būsenas – bėgant metams vis augs.

Šalia Ukrainai skirtos dokumentikos – ir vieno perspektyviausių Ukrainos jaunosios kartos režisierių Romano Bondarčiuko vaidybinis filmas „Redakcija“ (2024, programa „Kertant „Europą“). Režisierius su humoru prisimena absurdišką, negerų nuojautų pilną laiką prieš 2022-ųjų vasario 24-ąją. Filmo herojus biologas, stepėje ieškodamas į raudonąją knygą įtraukto švilpiko, pamato tyčinį padegimą. Laikraštis „Stepių tiesa“ jo reportažo nepriima, dingusio per įvykį bičiulio niekas neieško, o ir susitikimas su kitų redakcijų vadovais atskleidžia cinišką žiniasklaidos požiūrį į žmones ir politiką. Filme dega kioskai, ruošiamasi rinkimams, o herojus apkaltinamas padegimu. Tai kritiškas tikrovės portretas, kurio režisierius turi humoro, o jo personažas – sąžinės jausmą.

Daugybė istorijos ir tikrovės rakursų

„Scanoramos“ rengėjai puikiai jaučia pasaulio kino lauko pulsą, todėl nenuostabu, kad net 4 iš 10 festivalio programų rodomi archyviniai filmai. Senų filmų peržiūros sparčiai populiarėja kaip galimybė iš naujo pažiūrėti kino istorijai reikšmingus, bet jų sukūrimo laiku nebūtinai įvertintus filmus. 

Šia prasme bene įvairiausia programa būtų „Kafka ir kinas“, į kurią įtraukti skirtingų laikų, šalių filmai, įkvėpti F. Kafkos pasaulio (slovako Jurajaus Herzo garsusis „Kremuotojas“, 1969, austro Michaelio Hanekės televizijos filmas „Pilis“, 1997) arba sukurti šio rašytojo kūrinių motyvais. Tarp pastarųjų – trys skirtingos romano „Procesas“ ekranizacijos: Orsono Welleso, Agnieszkos Holland ir Algimanto Puipos. 

Jas palyginti bus malonumas sinefilams, o neturintiems tokių tikslų rekomenduoju pažiūrėti A. Puipos 1994 m. televizijai sukurtą „Procesą“ – originalų, drąsų, retai rodytą kūrinį, kuriame pirmuoju smuiku Josefo K. vaidmenį puikiai „sugriežė“ aktorius Kostas Smoriginas. 

„Lietuvos archyvo lobių“ programoje matysime šedevrais pripažintų geriausių Sakartvelo režisierių filmus: žaismingą, nesenstantį rutiniško kasdienybės absurdo portretą Otaro Joselianio filme „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970), filosofiškus, poetiškus Tengizo Abuladzės filmus „Meldimas“ (1967) ir „Troškimų medis“ (1976). Kadras 

Premjeras „Scanoramoje“ švęs trys ilgametražiai lietuviški dokumentiniai filmai. Linas Mikuta filme „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“ pasakoja apie vaiką, pakeitusį mamos gyvenimą ir sustiprinusį tikėjimą, Šarūno Mikulskio stebimoji dokumentika „Nykstančios rūšys“ – apie Nidos žvejus, Ramunė Rakauskaitė su latve Elizabete Mažule-Gricmane – apie Latvijos kompozitorių, rokerį Jurį Kulakovą. 

Intriguojančių lietuviškų darbų įtraukta į visas tris tarptautines konkursines trumpametražių filmų programas.

Visi „Scanoramos“ filmai – ČIA.