A. Aslundas. Vieninga Vakarų strategija dėl Ukrainos

Kokia strategija galėtų būti veiksminga? 

Pirmiausia Vakarų šalių vyriausybės turi nusistatyti bendrus tikslus. Ukraina turi išvaryti Rusijos pajėgas ir susigrąžinti visą teritoriją, kurią prarado nuo 2014-ųjų; Rusija turi būti priversta mokėti karo reparacijas, kad kompensuotų Ukrainai patirtus nuostolius (Pasaulio bankas skaičiuoja, kad per ateinantį dešimtmetį šalies atstatymas atsieis apie 500 mlrd. USD); tūkstančiams į Rusiją ištremtų ukrainiečių turi būti leista grįžti; taip pat turi būti ištirti dešimtys tūkstančių Rusijos karių įvykdytų karo nusikaltimų, o kaltieji turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti.

Vakarai nebegali išsisukinėti, žadėdami remti Ukrainą „tiek, kiek reikės“. Užuot skatinę nepulti Rusijos strateginių ir karinių objektų, jie turėtų sveikinti tokius Kyjivo smūgius. Pralaimėti karą yra geriausia, kas gali nutikti Rusijai. Istoriškai kariniai pralaimėjimai šioje šalyje dažniausiai paskatindavo reformas ir vadovybės pasikeitimą – taip buvo po Krymo karo (1853–1856 m.), Rusijos ir Japonijos karo (1904–2005 m.) ir Afganistano karo (1979–1988 m.). Vladimiras Putinas vėl įvedė stalininio lygio represijas ir nusprendė įsivelti į amžinąjį karą – projektą, kuris greičiausiai baigsis jo mirtimi. Nors galiausiai režimą pakeisti turi patys rusai, Vakarai turėtų džiaugtis tokia perspektyva.

Daug kas mano, kad ilgame kare Rusija įgis pranašumą vien dėl to, kad šios šalies gyventojų skaičius ir ekonomika yra didesni nei Ukrainos (nors, pavyzdžiui, ilgai trukusius karus Vietname ir Afganistane JAV pralaimėjo). Šiaip ar taip, ilgesnis karas neabejotinai visiems atsieis daug brangiau. Kad Ukraina laimėtų, Vakarai turėtų grįžti prie buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello Persijos įlankos kare taikytos vadinamosios šoko ir baimės taktikos.

Tai reiškia, kad Ukrainai reikia kuo greičiau pristatyti visus geriausius konvencinius ginklus, o ne tiekti senus, kaip tai daroma dabar. Niekas negali panaudoti tokių ginklų geriau nei sumanūs Ukrainos kariai. Jei Ukraina pralaimėtų, Rusijos pajėgos žygiuotų toliau į Europą siekdamos įgyvendinti Putino neocaristinę ambiciją atkurti Rusijos imperiją. Kadangi ukrainiečiai kovoja ir miršta, kad apgintų Europą, mažiausia, ką gali padaryti Vakarai, tai duoti jiems viską, ko reikia, kad laimėtų. Danija ir Baltijos šalys parodė pavyzdį, kuriuo turėtų sekti ir kiti.

Ypač svarbu, kad Vakarai aprūpintų Ukrainą galingais tolimojo nuotolio ginklais, tokiais kaip „ATACMS“ ir „Taurus“ raketos, taip pat sustiprintų oro pajėgas, kad Kyjivas įgytų pranašumą danguje. Tūkstančiai vakariečių savanoriškai pasisiūlė kovoti už Ukrainą fronto linijose, kodėl gi neprisijungus ir Vakarų pilotams? Ukrainai reikia tinkamos oro gynybos. Absurdiška, bet Vakarai neskraidymo zona pavertė Rusiją, o ne Ukrainą.

Žymūs į pensiją išėję JAV generolai Benas Hodgesas ir Philipas Breedlove'as jau seniai tvirtina, kad Krymas greičiausiai bus lemiamas veiksnys. Panašiai XIX a. viduryje Rusijos imperatoriškojo laivyno admirolas Pavelas Nachimovas teigė, kad tas, kas valdo Sevastopolį (didžiausią Krymo uostą), valdo Juodąją jūrą. Akivaizdu, kad pagrindinis strateginis tikslas turėtų būti į Ukrainos rankas perėjusi šio miesto kontrolė. Kad atkirstų Rusiją nuo Krymo, Ukraina taip pat turės sunaikinti Kerčės sąsiaurio tiltus į šį pusiasalį.

Norėdami priversti Maskvą sumokėti karo reparacijas, Vakarai turėtų konfiskuoti įšaldytas 300 mlrd. USD dydžio Rusijos centrinio banko atsargas. Kanada ir JAV jau priėmė įstatymus, leidžiančius žengti tokį žingsnį – tai turėtų būti padaryta, o Europos Sąjunga irgi turėtų sekti šiuo pavyzdžiu. Nesąžininga, kad Rusija gali pažeidinėti tarptautinius įstatymus ir išsaugoti savo turtą Vakaruose. Kol karas tęsis, Vakarai turės suteikti Ukrainai 100 mlrd. USD per metus – ne mažiau kaip 50 mlrd. USD karinei pagalbai, 40 mlrd. USD civilinei vyriausybei finansuoti ir 10 mlrd. USD humanitarinei pagalbai.

Nors Vakarai savo sankcijomis Rusijai tik šiek tiek įkando, jas reikia sugriežtinti. Dėl galiojančių sankcijų Rusijos ekonomika neaugo nuo 2014 m., o eksporto pajamos pernai sumažėjo 26%. Tačiau norėdamos dar labiau sugriežtinti sankcijas, visos Vakarų vyriausybės turėtų įvesti draudžiamuosius muitus bet kokiam importui iš Rusijos – šiuo metu ES tokias taisykles taiko Rusijos žemės ūkio produktams. Vakarų šalys jau panaikino Rusijos didžiausio palankumo statusą, o Pasaulio prekybos organizacija leidžia taikyti labai aukštus tarifus. Kadangi Vakarų šalių prekybos su Rusija apimtys yra labai nedidelės, didesni tarifai nebeturės reikšmingos įtakos Vakarų šalių vidaus infliacijai. Be to, kadangi muitinės sistema veikia gerai, tokias priemones turėtų būti nesunku įgyvendinti.

Per Šaltąjį karą Vakarų vyriausybės bendradarbiavo pasitelkusios Daugiašalio eksporto kontrolės koordinavimo komitetą (CoCom), kurio būstinė yra Paryžiuje. Ta institucija turėtų būti atkurta, kad būtų užtikrinta veiksmingesnė rizikos prekių eksporto į Rusiją kontrolė. Asmenines sankcijas taip pat reikia koordinuoti, stiprinti ir supaprastinti. Visos sankcijas taikančios jurisdikcijos turėtų susitarti dėl panašių taisyklių, taikyti tokias pačias sankcijas ir keistis įslaptinta informacija apie jų priežastis.

Karą smerkiantys ir iš Rusijos išvažiuojantys rusai turėtų būti išbraukti iš visų sąrašų visose jurisdikcijose. Be to, nebegalima taikstytis su tuo, kad oligarchai, kuriems taikomos sankcijos, toliau slepia savo nuosavybę Vakaruose. Maža to, metas pradėti galvoti, kaip nubausti Vakarų įmones, kurios toliau dirba Rusijoje ir remia jos valdžią mokesčiais ir kitais būdais. Viena įdomi idėja yra ta, kad jie turėtų mokėti baudžiamuosius mokesčius, kurie būtų proporcingi tiems, kuriuos moka Rusijai.

Galiausiai ES turėtų pradėti stojimo derybas su Ukraina, o NATO turėtų pasinaudoti savo jubiliejiniu 75-mečio viršūnių susitikimu, kuris vyks liepą Vašingtone, ir oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti. Didžioji dalis NATO narių tam pritarė jau praėjusių metų viršūnių susitikime Vilniuje. Nėra jokios priežasties, kodėl šie metai neturėtų tapti platesnės vieningos Vakarų strategijos dalimi.

Komentaro autorius –  Andersas Aslundas,  Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis. 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“